Hiperventiliacija

Tai dažnas arba gilus kvėpavimas, dėl ko atsiranda įvairūs negalavimai, neretai klaidinantys sergantįjį ir gydytoją.

Kvėpavimas yra toks įprastas, kad kvėpuodami apie tai nė negalvojame, jis vyksta savaime, nesąmoningai. Dažnas ir gilus kvėpavimas irgi nesąmoningas. Kokios šio kvėpavimo pasekmės, visiems žinotina. O patikimiausias kvėpavimas, kurio reikėtų mokytis sergant agorafobija, lėtas, tylus (paviršutiniškas). Taisyklingai kvėpuojant turi išnykti visi simptomai.

Kodėl mes kvėpuojame? Kvėpuojant į organizmą patenkantis deguonis per plaučius pakliūva į kraują raumenis. Jo reikia medžiagų apykaitai, kurios dėka išsiskiria energija. Be jos nieko negalėtume veikti. Per medžiagų apykaitą atsipalaidavusi angliarūkštė grįžta į kraują ir iškvepiant išskiriama per plaučius. Taigi kiekvieno ciklo metu (įkvėpimas – iškvėpimas) į organizmą pristatomas deguonis, pašalinama angliarūkštė, palaikomas energijos balansas.

Dažnas kvėpavimas. Kartais mums staiga prireikia daugiau energijos negu paprastai. Pavyzdžiui, pavojaus metu, kai reikia greičiau pereiti per gatvę norint išvengti nelaimės. Tokiu atveju kūnas įsitempia, spartėja žingsnis, mašinai dingus iš akių, žmogus dar kiek laiko dažniau kvėpuoja, yra uždusęs. Tai normalaus, tik padažnėjusio kvėpavimo pavyzdys. Kvėpavimo dažnumas keičiasi savaime, žmogui greitai reaguojant į situaciją. Taigi visada yra energijos sparčiai pereiti gatvę. Ši energija papildoma tankiau kvėpuojant. Tokias akimirkas lydintis išgąstis visai suprantamas ir nedidelis.

Per mažas angliarūkštės kiekis. Nors sergančiajam agorafobija iš tikrųjų niekas negresia ir nereikia papildyti energijos, žmogus pradeda kvėpuoti dažniau nei reikia. Dėl to iškvepiama daugiau angliarūkštės, mažėja jos koncentracija kraujuje. Taigi gali ir nieko neįvykti, tačiau kartais atsiranda kai kurie sutrikimai: sausumas burnoje, dygčiojimai, rankų ir kojų tirpimai, rankų raumenų traukuliai, galvos svaigimas, regėjimas lyg per rūką, nerealumo jausmas, padažnėjąs širdies plakimas, prakaitavimas, kvėpavimo sutrikimas, oro trūkumas, silpnumas; nuojauta, kad žmogus kris, mirties ar išprotėjimo baimė, pykinimas ir kt.

Simptomų baimė. Tokia baimė nėra nepagrįsta, nes negalavimo požymiai labai panašūs į sunkių ligų simptomus. Tačiau agorafobijos atveju paciento tyrimai būna normalūs. Taigi dėl baimės žmogus dažniau kvėpuoja, jo kraujuje sumažėja anglirūkštės, negalavimo simptomai tampa ryškesni. Taip susiformuoja uždaras ratas.

Baimės baimė. Kartais apimtas baimės, žmogus jos ilgai neužmiršta. Galbūt net jaučia nuolatinį neramumą, kad jam kažkas vėl atsitiks, baiminasi pakartotinio priepuolio. Dėl to kvėpavimas dažnėja. Ir priepuolis tokį žmogų iš tikrųjų gali ištikti. Taip žmogus patenka į pastovią baimės ir hiperventiliacijos būseną, yra tarsi surakintas, kartais negali net pajudėti.

Kaip ištrūkti iš šio rato? Sergantis agorafobija tūrėtų suprasti, kad visi simptomai atsiranda tuomet, kai kraujuje lieka mažai angliarūkštės. Kaip ir kas gali papildyti šių dujų kiekį kraujuje? Pirmiausia to galima siekti lėtai ir paviršutiniškai kvėpuojant. Taip darydamas žmogus įkvepia mažiau angliarūkštės. Antra, kiek tai įmanoma, reikėtų kurį laiką sulaikyti kvėpavimą. Deja, tai patarti lengviau nei padaryti, žmogų dažnai apima panika. Patarimas „kvėpuok lėtai ir paviršutiniškai“ tuomet maąai padeda. Belieka griebtis dar vienos priemonės – plastikinio maišelio. Nujausdamas artėjantį priepuolį, pacientas šį maišelį užsideda ant burnos ir nosies. Tik nereikia jo prispausti, kvėpuojant oras turi patekti į maišelį, į kurį rinksis angliarūkštė. Kai įkvėpsite, dujos vėl grįš į plaučius, angliarūkštės padaugės ir išnyks visi simptomai. Kelias minutes taip kvėpuojant ši gudrybė visada padeda.

Pratimas drąsai, įgūdžiams ugdyti. Neturint įgūdžių, stabdyti prasidedantį priepuolįplastikiniu maišeliu nėra lengva. Reikiami įgūdžiai formuojasi atliekant provokacinius mėginius. Atsisėskite, pradėkite giliai ir dažnai kvėpuoti, o pajutę prasidedantį priepuolį, kvėpuokite į plastikinį maišelį. Treniruotė, kuria sukeliate ir sustabdote priepuolį, yra svarbi ištrūkti iš „ydingo rato“. Kai žmogus žino, ką ištikus priepuoliui reikia daryti, nebelieka pagrindo baimintis dėl blogumo ar kitų požymių. Kitas būdas įveikti hiperventiliaciją – mokytis kvėpuoti pilvu, o ne krūtine. Tai irgi padeda išvengti šių priepuolių. Tolydžio, reguliariai atliekant pratimus formuojasi įgūdžiai. Drąsa, patirtis visadapadės, jei kartosis sutrikimo požymiai.

Ką privalu daryti? Pirmoji užduotis – mokytis, kaip nutraukti hiperventiliacijos ciklą ir kontroliuoti prasidedančius blogumo požymius. Patirtis pamažu mažina hiperventiliacijos požymių baimę. Šiuo gydymo laikotarpiu išmokstama atlikti provokacinius pratimus. Dažniausiai tai daroma namuose. Ilgainiui atsiranda pasitikėjimas, žmogus drąsiau jaučiasi jį bauginančioje situacijoje. Pirmąsias šešias savaites bauginančių vietų patariama vengti.

Svarbu mokėti tvardytis. Minėtam laikotarpiui pasibaigus, žengiamas antras žingsnis. Sudaromas sąrašas tų situacijų, kuriose atsiranda baimės jausmas.

Situacijos išvardijamos pagal sunkumo laipsnį. Pavyzdžiui:

1) būti su partneriu namuose,
2) likti vienam namuose,
3) vaikščioti kieme su partneriu,
4) vienam vaikščioti po artimiausią kvartalą,
5) pereiti gatvę Ir grįžti atgal,
6) nueiti į parduotuvę, kai būna mažai žmonių,
7) nueiti į pilną žmonių parduotuvę, stovėti eilėse,
8) vienam sėsti į troleibusą (autobusą), nuvažiuoti iki kitos stotelės,
9) vienam troleibusu (autobusu) nuvažiuoti iki paskutinės stotelės ir iš ten grįžti,
10) vienam nuvažiuoti į kita miestą, aplankyti gimines, draugus ir sugrįžti.

Pagrindinis antrojo etapo tikslas – laipsniškai pratintis prie grėsmingų situacijų, nuo lengvesnių pereiti prie sunkesnių. Taip pamažu, laikydamasis medikų rekomendacijų, įgydamas vis daugiau pasitikėjimo, žmogus galės valdyti panikos priepuolių simptomus ir galiausiai visiškai išsivaduoti iš baimės.