Nootropai ir jų poveikis žmogui

Nootropai (graik. noos – mąstymas, tropos – kryptis) – medžiagos, suteikiančios specifinį pozityvų poveikį aukštosioms integratinėms smegenų funkcijoms. Jie gerina protinę veiklą, stimuliuoja pažinimo funkcijas, mokymąsi ir atmintį, didina smegenų atsparumą įvairiems naikinantiems faktoriams, tokiems kaip ekstremalūs krūviai ir hipoksija. Be to, nootropai mažina neurologinį deficitą ir gerina kortikosubkortikalinius ryšius.

Nootropinių medžiagų koncepcija atsirado 1963 m., kai belgų farmakologai S. Giurgea ir V. Skondia sintezavo ir kliniškai panaudojo pirmąjį šios grupės preparatą – piracetamą. Vėlesni tyrimai parodė, kad piracetamas lengvina mokymosi procesą ir gerina atmintį. Panašiai kaip ir psichostimuliatoriai, piracetamas gerino protines galimybes, tačiau neturėjo šalutinių efektų. 1972 m. K. Giurgea pasiūlė terminą „nootropai“, kuris aprėptų preparatus, teigiamai veikiančius aukščiausias integratyvias smegenų funkcijas.

Taip pat yra išskiriami ir mišraus veikimo nootropai – „neuroprotektoriai“, kurių mnestinis poveikis pasipildo, o neretai ir „persimuša“ kitomis, ne mažiau reikšmingomis veiksmo apraiškomis. Nootropinės medžiagos turi pakankamai platų farmakologinio aktyvumo spektrą: antihipoksinis, anksiolitinis, sedatyvinis, prieštraukulinis, miorelaksantinis ir kt. poveikiai.

Nootropinės medžiagos efektas gali būti kaip pirminis (nervų ląstelės veikimas), taip ir antrinis, kraujo cirkuliacijos smegenyse gerinimas, antiagregantinis ir antihipoksinis poveikis.

Šią grupę apibūdina šie sinonimai: neurodinaminės, neuroreguliatorinės, neuroanabolinės ar eutotrofinės priemonės, neurometaboliniai cerebroprotektoriai, neurometaboliniai stimuliatoriai. Šie terminai nurodo bendrą medžiagų savybę – galimybę stimuliuoti keitimosi procesus nervų audinyje, ypač esant įvairiems pažeidimams (anoksija, išemija, intoksikacija, trauma ir t.t.), grąžinant juos į normalų lygį.

Po to, kai į klinikinę praktiką sėkmingai buvo įdiegtas piracetamas, buvo sintezuota daugiau nei 10 originalių pirolidininių nootropinių preparatų, dabar esančių III klinikinių tyrimų stadijoje arba jau užregistruotų kai kuriose šalyse: oksiracetamas, aniracetamas, etiracetamas, pramiracetamas, dupracetamas, rolziracetamas, cebracetamas, nefiracetamas, izacetamas, detiracetamas ir kt. Šios nootropinės medžiagos, atsižvelgiant į jų cheminę struktūrą, gavo „racetamų“ pavadinimą. Paskui juos ėmė formuotis ir kitos nootropinių medžiagų grupės, įskaitant cholinergines, gamkergines, glutamatergines, peptidergines; be to, kelioms seniau žinomoms medžiagoms buvo nustatytas nootropinis poveikis.

Egzistuojantys nootropiniai preparatai gali būti klasifikuojami taip:

1. Pirolidino dariniai (racetamai): piracetamas, etiracetamas, aniracetamas, oksiracetamas, pramiracetamas, dupracetamas, rolziracetamas ir kt.
2. Dimetilaminoetanolio dariniai: meklofenoksatas, deanolio aceglutamatas.
3. Piroksidino dariniai: pirotinolis, biotredinas.
4. GABA dariniai ir analogijos: gama-aminoaliejinė rūgštis (Aminalonas), nikotinoilis-gamk (Pikamilonas), gama-aminobetafenilaliejinės rūgšties hidrochloridas (Fenibutas), hopanteninė rūgštis, pantogamas, kalcio gama-hidroksibutiratas (Neurobutalas).
5. Cerebrovaskuliarinės medžiagos: dviskiautis ginkmedis.
6. Neuropeptidai ir jų analogijos: Semaksas.
7. Aminorūgštys ir medžiagos, darančios poveikį aminorūgščių sistemai: glicinas, biotredinas.
8. 2-Merkantobenzimidazolio dariniai: etilobenzimidazolio hidrobromidas (Bemitilis).
9. Medžiagos, panašios į vitaminus: idebenonas.
10. Polipeptidai ir organiniai kompozitai: Korteksinas, cerebrolizinas, cerebraminas.
11. Kitų farmakologinių grupių medžiagos su nootropinio poveikio komponentais:

– smegenų kraujotakos korektoriai: nicergolinas, vinpocetinas, ksantinolio nikotinatas, vinkaminas, naftidrofurilas, cinarizinas;
– tonizuojančios medžiagos ir adaptogenai: acetilaminojantarinė rūgštis, ženšenio ekstraktas, melatoninas, lecitinas.
– psichostimuliatoriai: salbutiaminas;
– antihipoksantai ir antioksidantai: oksimetiletilpiridino sukcinatas (meksidolis).

Nootropinio poveikio ženklų yra glutamininės rūgšties farmakodinamikoje, memantino ir levokarnitino farmakodinamikoje.

Be to, eksperimento metu buvo parodytas neuropeptidų ir jų sintetinių analogų (aktg ir jų grafmentai, somatostatinas, vazopresinas, oksitocinas, tiroliberinas, melanostatinas, cholecistokininas, neuropeptidas Y, substancija P, angiotenzinas II, cholecistokininas-8, piracetamo peptidiniai analogai ir kt.) nootropinis poveikis.

Esamu laiku pagrindiniu nootropinių medžiagų mechanizmu laikomas poveikis metaboliniams ir bioenergetiniams procesams nervinėje ląstelėję ir sąveika su neuromediatorinėmis smegenų sistemomis. Neurometaboliniai stimuliatoriai gerina prasiskverbimą pro kraujo-smegenų barjerą ir gliukozės utilizaciją (ypač smegenų žievėje, požievinėse ganglijose, hipotalamuse), gerina nukleinių rūgščių keitimąsi, aktyvuoja ATP sintezę, baltymų ir ribonukleinų rūgštį. Dalies nootropinių medžiagų veikimas yra sąlygotas per neuromediatorines smegenų sistemas, tarp kurių didžiausią reikšmę turi: monoaminerginė (piracetamas didina dopamino ir noradrenalino kiekį smegenyse, kai kurie kiti nootropai – serotonino), cholinerginė (piracetamas ir meklofenoksatas didina acetilcholino kiekį ir cholinerginių receptorių tankumą, cholino alfosceratas, piridoksino ir pirolidino dariniai gerina cholinerginę transmisiją į CNS), glutamaterginė (memantinas ir glicinas veikia per N-metil-D-aspartatų (NMDA) receptorius).

Klinikinių tyrimų ir eksperimentų su gyvūnais metu buvo pastebėti papildomi mechanizmai, turintys įtakos nootropiniam neurometabolinių stimuliatorių aktyvumui. Nootropai turi membranostabilizuojantį (fosfolipidų sintezės ir baltymų nervų ląstelėse reguliacija, ląstelinių membranų struktūrų normalizacija ir stabilizacija), antioksidantinį (laisvųjų radikalų susidarymo ir ląstelių membranų lipidų peroksidacijos slopinimas), antihipoksinį (neuronų deguonyje poreikio sumažėjimas hipoksijos metu) ir neuroprotektinį (nervų ląstelių atsparumo įvairaus pobūdžio nepageidaujamų veiksnių poveikiui padidinimas) poveikį. Svarbų vaidmenį atlieka smegenų mikrocirkuliacijos pagerinimas, optimizuojant raudonųjų kraujo kūnelių pasiskirstymą per mikrovaskuliarinius indus ir slopinant trombocitų agregaciją.

Bendras išotropinių veiksnių poveikis yra bioelektrinio aktyvumo ir integracinio smegenų aktyvumo pagerėjimas, kuris pasireiškia būdingais elektrofiziologinių modelių pokyčiais (palengvinant informacijos judėjimą tarp pusrutulių, didėjančio budrumo, didinant žievės ir hipokampo EEG spektro absoliučią ir santykinę galią, didinant dominuojantį piką). Padidėjęs žievės pogrupių valdymas, geresni informacijos mainai smegenyse, teigiamas poveikis prisiminimų formavimuisi ir atgaminimui lemia atminties, suvokimo, dėmesio, mąstymo, padidėjusio mokymosi gebėjimo, intelektinių funkcijų aktyvinimo pagerėjimą. Gebėjimas tobulinti pažintines funkcijas leido apibrėžti nootropinės serijos medžiagas kaip „pažinimo stimuliatorius“.

Farmakologinio nootropų (neurometabolinių stimuliatorių) aktyvumo spektre išskiriami šie pagrindiniai poveikiai:

1. Nootropinis poveikis (poveikis pažeistoms aukštesnėms žievės funkcijoms, vertinimo ir kritinių gebėjimų lygiui, subkortikinio aktyvumo žievės kontrolės tobulinimas, mąstymui, dėmesiui, kalbai).
2. Mnemotropinis poveikis (įtaka atminčiai, mokymosi galimybėms).
3. Būdravimo skatinimas, mąstymo švarumo (įtaka aptemusiai sąmonei).
4. Adaptogeninis poveikis (skatinamas organizmo atsparumas ekstremaliems faktoriams).
5. Antiasteninis poveikis (mažinamas silpnumas, išsekimas, fiziniai ir psichiniai astenijos reiškiniai).
6. Psichostimuliuojantis poveikis (poveikis apatijai, hipobulijai, spontaniškumui, psichiniam inertiškumui, psichomotoriniam lėtumui).
7. Antidepresinis poveikis.
8. Sedatyvinis / raminantis poveikis, mažinantis dirglumą ir emocinį jaudrumą.

Be to, nootropai veikia autonominę nervų sistemą, prisideda prie parkinsonizmo ir epilepsijos pažeidimų korekcijos.

Iš pirmiau minėtų farmakodinaminių savybių kai kurie yra bendri visiems nootropiniams vaistams, kiti yra būdingi tik kai kuriems iš jų.

Nootropinių medžiagų stimuliuojantis poveikis psichinei veiklai nežadina kalbos ir judėjimo, neskatina organizmo funkcinių pajėgumų išeikvojimo, priklausomybės vystymosi. Tačiau kai kuriais atvejais jie gali iššaukti nerimą ir miego sutrikimus. Teigiamosios nootropų savybės yra jų mažas toksiškumas, geras suderinamumas su kitų farmakologinių grupių vaistais ir šalutinio poveikio bei komplikacijų trūkumas. Pažymėtina, kad šios grupės poveikis palaipsniui vystosi (dažniausiai po kelių savaičių), todėl juos skirti reikėtų ilgesnį laiką.

Iš pradžių nootropiniai vaistai buvo naudojami daugiausia smegenų funkcijos sutrikimų gydymui senyvo amžiaus žmonėms, sergantiems organinių smegenų sindromu. Pastaraisiais metais jie plačiai naudojami įvairiose medicinos srityse, įskaitant geriatrines, akušerines ir pediatrines praktikas, neurologiją, psichiatriją ir narkologiją.

Nootropiniai vaistai naudojami įvairios kilmės (kraujagyslių, Alzheimerio ligų) demencijos atvejais, lėtinio smegenų kraujagyslių nepakankamumo, psichoorganinio sindromo, smegenų kraujotakos sutrikimų atvejais, trauminių smegenų pažeidimų, intoksikacijos, neuroinfekcijos, intelektinių ir psichinių sutrikimų (atminties sutrikimas, koncentracijos, raumenų sutrikimai), asteninis, astenepresinis ir depresinis sindromas, neurotinis ir neurozinis sutrikimas, kraujagyslių distonija, lėtinis alkoholizmas (encefalopatija, psichoorganinis sindromas, abstinencija), siekiant pagerinti psichikos efektyvumą. Pediatrinėje praktikoje požymiai, dėl kurių skiriami nootropai, yra psichikos ir kalbos vystymosi delsimas, protinis atsilikimas, perinatalinio CNS pažeidimas, cerebrinio paralyžius, dėmesio trūkumo sutrikimas. Ūminės neurologinės klinikinės būklės (ūminio išeminio insulto, trauminio smegenų pažeidimo) metu nustatytas piracetamo, cholino alfoserato, glicino ir cerebrolizino veiksmingumas. Keletas nootropų yra naudojami ištaisyti neurolepsinį sindromą (deanolis atseglumat, pyritinol, Pantogamum, hopantenic rūgštis), mikčiojimas (Phenibutum, Pantogamum), hiperkinezija (Phenibutum, hopantenic rūgšties, memantino), šlapimo takų sutrikimai (nikotinoilo-GABA Pantogamum), miego sutrikimai (glicino , Phenibut, kalcio gama-hidroksibutiratas), migrena (nikotinoil-GABA, piritinolis, Semax), galvos svaigimas (piracetamas, Phenibut, dviskiautis ginkmedis), siekiant išvengti ligos (Phenibut, GABA). Oftalmologijoje (kaip kompleksinės terapijos dalis) naudojamos nikotinoil-GABA (atvirojo kampo glaukoma, tinklainės ir makulos kraujagyslių ligos), dviskiautis ginkmedis (senilaus makulos degeneracija, diabetinė retinopatija).

Paskutinįjį XX a. deš. pasižymėjo aukštas tyrimų tempas, susijusių su naujų ir esamų nootropinių vaistų veikimo mechanizmo paieška ir tyrimu. Iki šio momento tęsiasi nootropų bazinio veikimo hipotezės paieškos, galinčios integruoti jau žinomus mechanizmus ir numatyti tolimesnį jų likimą. Išlieka aktualia naujų preparatų paieška, kurie turėtų didelį farmakologinį aktyvumą ir darytų poveikį pasirinktinoms smegenų funkcijoms, koreguojant paciento būklę, jo protinę veiklą ir orientaciją kasdieniame gyvenime.