Šizofrenijos požymiai

pastebimi sutrikimai kurie padeda diagnozuoti ligą pagal šiuo metu galiojantį pasaulinės sveikatos organizacijos priimtą Tarptautinės Ligų Klasifikacijos vadovą TLK-10 [LT] ICD-10 [EN]. Skaitytojams pateikiame bendruosius šizofrenijos diagnostikos kriterijus, parengtus pagal šį vadovą.

Šizofrenija – grupė sutrikimų, kurių esminis bruožas yra neįprastas mąstymas ir suvokimas, efektų neadekvatumas ar blausumas. Sąmonė, intelektas paprastai išlieka, tačiau pažinimas pamažu gali silpnėti. Liga paliečia svarbiausias asmenybės funkcijas: individualumą, unikalumą, savireguliavimą. Atsiranda jausmas, kad pačios intymiausios mintys, jausmai, veiksmai žinomi aplinkiniams arba su jais padalyti. Gali atsirasti klaidingi įsitikinimai, kad natūralios ir antgamtinės jėgos, veikdamos kūną, sukelia neįprasta kančias, trikdo mintis ir veiksmus. Asmuo gali save laikyti visų įvykių centru, nuo kurio priklauso visa, kas aplinkui vyksta. Būdingos klausos haliucinacijos, komentuojančios subjekto elgesį ar mintis. Sutrinka suvokimas: spalvos ir garsai gali būti labai gyvi ar kokybiškai pasikeitę. Elementarios reiškinio, objekto savybės gali būti svarbesnės nei visas reiškinys ar objektas, situacija. Anksti atsiranda suglumimas. Jis reiškiasi tikėjimu, kad kasdieninės situacijos, įvykiai turi specialią, paprastai blogą reikšmę individui. Periferinis ir klaidingas mąstymas, paprastai slopinamas normalios mąstysenos, tampa vyraujantis. Tada jis pasidaro neapibrėžtas, elipsinis, nesuprantamas, kalba nesuvokiama. Minčių eiga dažnai nutrūksta ir įterpiamos su ja nesusijusios frazės ar sakiniai. Dėl to mintys gali atrodyti tarsi “išimtos“ kažkokios išorinės jėgos. Nuotaika dažniausiai esti  paviršutiniška, nepastovi, neatitinkanti vietos. Jausmo dvilypumas ir valios sutrikimas pasireiškia inercija, negatyvizmu ar stuporu (sustingimu). Gali būti judėjimo ir elgsenos pakitimų (katatonija). Liga gali prasidėti ūmiai, aiškiu elgesio sutrikimu arba nepastebimai, kai keistas elgesys ir mintys atsiranda laipsniškai. Ligos eiga labai įvairi, lėtinė ir paūmėjanti. Sutrikimo pabaiga įvairi. Ligonis beveik visai ar visiškai pasveiksta, išskyrus tam tikrą dalį, kurios skaičius skiriasi priklausomai nuo gyventojų grupių, jų kultūros. Vyrai ir moterys serga vienodai. Moterys pradeda sirgti vyresnio amžiaus.

Nors griežtai apibrėžtų sindromų nėra, praktiniais sumetimais šizofrenijos požymius galime skirti į grupes, svarbias diagnostikai:

1. Minčių atgarsis (aidas), minčių “įdėjimas” ar “išėmimas” ir minčių “transliavimas”.
2. Kontrolės, poveikio ar pasyvumo neteisingas supratimas, kliedesys, kūno ir galūnių judesių ar specifinių minčių, veiksmų ar pojūčių klaidingas supratimas ir apgaulingas suvokimas.
3. Haliucinaciniai balsai, komentuojantys paciento elgesį ar tarpusavyje diskutuojantys apie pacientą, ar kitokie haliucinaciniai balsai, atsirandantys iš kai kurių kūno dalių.
4. Pastovūs kliedesiai (įkyrūs klaidingi įsitikinimai), susiję su kitais dalykais kurie neatitinka susiklosčiusios kultūros sanklodos ar visiškai negalimi, kaip antai religinis ar politinis tapatumas (žmogus identifikuoja save su įžymia asmenybe), antžmogiška galia ir sugebėjimais (t.y. sugebėjimas valdyti orą ar palaikyti ryšį su kitomis planetomis).
5. Bet kokio modalumo pastovios haliucinacijos, lydimos trumpalaikių ar pusiau susiformavusių kliedesių be aiškaus efektų turinio ar nuolatinių savęs pervertinimo idėjų, pasitaikančių kasdien, ištisas savaites ar mėnesius.
6. Minčių eigos nutrukimas ar perdirbimas, pasireiškiantis jų padrikumu ar neturinčia ryšio kalba, taip pat kalbos naujadarais (neologizmais)
7. Katatoninis elgesys, kaip antai susijaudinimas, kūno laikymas nenatūraliose pozose ar vaškinis lankstumas, negatyvizmas, nebylystė ir sustingimas.
8. “Negatyvūs” simptomai: ryški apatija, kalbos skurdumas ir emocijų bukumas ar neatitikimas (šie simptomai socialinės izoliacijos ir socialinės veiklos silpnėjimo priežastis). Gydant neuroleptikais ir dėl depresijos gali atsirasti panašių reiškinių. Diagnozuojant šizofreniją į tai reikėtų atsižvelgti.

Diagnozuoti šizofreniją galima esant mažiausiai vienam labai aiškiam simptomui (ir paprastai dviem ir daugiau mažiau aiškiems), priklausančiam vienai iš minėtų 1-4 grupių. Galima remtis ir mažiausiai dviejų grupių simptomais iš 5-8 grupių. Simptomai turi reikštis mėnesį ar ilgiau. Sutrikimai, atitinką šiuos požymius, bet pasireiškiantys trumpiau negu mėnuo (nepaisant gydymo), turėtų būti vertinami kita diagnoze – į šizofreniją panašia psichozine būsena. Jai šie simptomai esti mėnesį ir ilgiau, galima diagnozuoti šizofreniją.

Kartais sunku nustatyti ligos pradžią. Ankstyvieji šizofrenijos požymiai – darbo ir socialinės veiklos interesų praradimas, nebesirūpinimas savo išore ir higiena, žmogų apėmęs nerimas ir švelni depresija, išsiblaškymas gali tęstis ištisas savaites ar net mėnesius. Todėl ligos pradžią ir diagnostikai būtiną mėnesio trukmę pradedame skaičiuoti tuomet, kai atsiranda simptomai, išvardyti 1-8 grupėse, o ne ankstyvieji (prodrominiai) požymiai.

Šizofrenija nediagnozuojama, jei yra depresija ar manija, išskyrus tuos atvejus, kai simptomai atsirado ankščiau nei afektiniai sutrikimai. Jei šizofrenijos ir afektiniai simptomai vystosi drauge ir vienodai balansuoja, diagnozuojamas šizoafektinis sutrikimas. Esant aiškiai smegenų ligai ir intoksikacijoms ar abstinencijų būsenoms, šizofrenija nediagnozuojama.

Šizofrenijos eigos pavyzdžiai:

a)      nenutrūkstama,
b)      epizodinė, progresuojant asmenybės “deficitui”,
c)      epizodinė, reiškiasi stabilus asmenybės “deficitas”,
d)      grįžtama epizodinė,
e)      dalinės remisijos,
f)      visiška remisija,
g)      kiti pavyzdžiai.

Šizofrenijos formų yra įvairių: paranoidinė, hebefreninė, nediferencijuota c, rezidualinė, paprasta ir kitos.