Straipsnis apžvelgia nerimo sampratą, psichologinius ir somatinius nerimo simptomus, apibūdina pagrindines nerimo sutrikimo grupes: organinį nerimą, nerimo sutrikimus, asmenybės sutrikimus, situacinį nerimą. Šiuolaikinės nerimo sutrikimų klasifikacijos ištakos siekia 18-19 šimtmetį. Paskutinė, 10-oji tarptautinė ligų klasifikacija praktiniam naudojimui patvirtinta 1992 metais, kurioje jau galima aptikti 14 nerimo sutrikimų. Šia klasifikacija Lietuvos gydymo įstaigos turi pradėti naudoti nuo 1997 metų. Atkreipiamas dėmesys į nerimo sutrikimų epidemiologinius duomenis, ligonių su nerimo sutrikimais gausą somatinėse gydymo įstaigose. Ligonių gydymas tik tada gali būti efektyvus, kai atidžiai įvertinama somatinė būsena, diagnozuojami lydintys psichikos sutrikimai, skiriamas kompleksinis gydymas ir užbaigiamas gydymo kursas. Atkreipiamas dėmesys į gydytojų kvalifikacijos kėlimą, psichiatrinės pagalbos organizavimą somatinėse įstaigose, naujų darbo formų organizavimą.

Nerimas yra labai paplitusi emocija, būtinai pasireiškianti organizme esant stresui. Nerimą skiriame į normalų ir patologinį, nerimo būseną ir bruožą (žr. schemą). Nerimo būsena yra nerimo jutimas dabar, tam tikru momentu ir dažnai pasireiškia veikiant provokuojančiai stresogeninei aplinkai. Nerimas gali tęstis ir ilgą laiką, net visą gyvenimą. Šią jo savybę apibudiname bruožu, būdingu asmenybės sutrikimui. Normalus nerimas ir nerimo būsena skiriasi tik kiekybiniais simptomais, bet ne kokybiškai. Nerimo būsenos metu pacientas gali jausti neramumą, netvirtumą, pažeidžiamumą, dusulį, uždusimo jausmą, išgąstį ir kitus simptomus. Patologiška tokią būseną vadiname tada, kai ji atsiranda be jokios išorinės priežasties. Jei nerimas nėra susijęs su kokiu nors provokuojančiu faktoriumi, jis gali būti jaučiamas ir vadinamas “laisvai plaukiojančiu“ (1). Nerimas ligoniams gali pasireikšti psichologiniais ir somatiniais simptomais (1 lentelė).

1 lentelė. Nerimo simptomai.

Psichologiniai Somatiniai
Grėsmes ir baimės jausmasDirglumas

Panika

Bloga nuojauta

Siaubas

Nerimavimas dėl smulkmenų

Sumažėjusi dėmesio koncentracija

Nesugebėjimas atsipalaiduoti

Galvos skausmas, svaigimasNegalėjimas aiškiai mąstyti

Didelis netvirtumas (vertigo)

Smaugimo jausmas

Burnos sausumas

Gumulas gerklėje

Hiperventiliacija

Dusulys

Mirties nuo uždusimo baimė

Pasunkėjęs kvėpavimas

Skausmas krūtinėje, širdies plakimas, tachikardija

Pykinimas, vėmimas, viduriavimas

Pilvo skausmas

Lytinės veiklos sferos sutrikimai

Padažnėjęs šlapinimasis

Krūpčiojimas, nenustygimas

Raumenų įtampa, virpulys,drebulys

Raumenų skausmas

Parestezijos

Netvirtumas kojose,greitas nuovargis silpnumas

Prakaitavimas, šaltkrėtis, hiperdirozė, paraudimas

 

Turintieji nerimo sutrikimų gali jausti psichologinius ar somatinius nerimo simptomus. Kraštutinės nerimo būsenos metu pacientams gali būti daug somatinių simptomų. Šios būsenos metu dauguma pacientų susikoncentruoja į gresiantį pavojų, ypač fizinę grėsmę. Dažniausiai užplūstančios mintys būna “aš galiu mirti“, “man bus infarktas“, aš apalpsiu“, “aš išprotėsiu“. Panikos metu žmonės bijo fizinės, psichologinės, ar socialinės katastrofos. Kraštutinė nerimo būsena, vadinama priepuoliu (ataka),pasireiškia ūmių psichologinių ir somatinių simptomų kompleksu, lydimu kraštutinės baimės. Vieni ligoniai tuo metu gulasi ant grindų, kiti bėga į atvirą orą, vėl įbėga į uždarą patalpą, “apalpsta“. Priepuoliu trukmė būna nuo kelių minučių iki kelių valandų, vidutiniškai apie 10-20 minučių. Priepuoliai gali pasikartoti kelis kartus per dieną. Kai pacientas jaučia bendrą nerimą, klinika pasireiškia “laisvai plaukiojančiu“ autonominiu nerimu. Šio nerimo simptomai: karščio jutimas, “blogumas skrandyje, pilve“, dusulys, svaigimas, burnos sausumas,prakaito pylimas, drebulys, išsiplėtę vyzdžiai, pakilęs arterinis kraujo spaudimas, pykinimas, vėmimas, dažnas šlapinimasis ir diarėja, daugiau būdingi generalizuotam nerimui (1).

NERIMO SUTRIKIMŲ KLASIFIKACIJA

Le Camus 18 šimtmetyje išskyrė paprastą fobiją, vėliau, jau 19 šimtmetyje, Henry Maudsley savo knygoje 1879 metais aprašė panikos atakos kliniką. Maždaug tuo pačiu laiku lengvesnes nerimo būsenas Beard 1869 metais priskiria “neurastenijai“. Savarankišką nerimo sutrikimų grupę pirmą kartą pasiūlė Westphal 1871 metais, kuris aprašė agorafobiją. 1895 metais Freud nerimo sutrikimus atskyrė nuo neurastenijos ir pasiūlė nerimo neurozės diagnozę. Jis išskyrė šiuos nerimo neurozės sindromus: paprastos fobijos, agorafobijos, generalizuoto nerimo, panikos. Apie 1903 metus Oppenheimer išskyrė nerimo reakciją į ūmų stresą. Maždaug tuo laikotarpiu buvo aprašyta panika be agorafobijos, kuri da Costa 1871 metais vadino “dirgliąja širdimi“, vėliau da Costa’s sindromu. Taigi pirmieji mėginimai klasifikuoti nerimo sutrikimus pradėti 18-19 šimtmetyje, o jų pagrindas išliko iki šių laikų (1).

Nuo 1997 metų Lietuvos gydymo įstaigose bus pradėta taikyti tarptautinės ligų klasifikacijos – 10 peržiūros (TLK-10) susirgimų diagnostikos kriterijai, priimti 1992 metais. Iki šiol vadovavomės TLK-9, kuri Lietuvoje taikoma nuo 1982 metų. Pateikiame nerimo sutrikimus, išskirtus abiejose klasifikacijose (2) (2 lentelė).

2 lentelė. Nerimo sutrikimų klasifikacija.

TIK-9 (1977) TIK-10 (1992)
300 NEUROZĖS300. 0 Nerimo (baimės) neurozė

300. 2 Neurotinės fobijos

300. 3 Įkyrių būklių neurozė

306            PSICHOGENINĖS KILMĖS                                                  FIZIOOGINIAI SUTRIKIMAI

306. 1 Kvėpavimo organų (oro trūkumas, hiperventiliacija)

306. 2 Širdies ir kraujagyslių (neurocirkuliacinė distonija, vegetodistonija, neurocirkuliacinė astenija)

308      ŪMI REAKCIJA Į STRESĄ

309      ADAPTACINĖS REAKCIJOS

309. 2  Adaptacinė reakcija, vyraujant emocijų sutrikimams

F06      KITI ORGANINĖS KILMĖS             PSICHIKOS SUTRIKIMAIF06. 4  Organinės kilmės nerimo                             sindromas

F40        FOBIJOS

F40. 0    Agorafobija

F40. 00  be panikos

F40. 01  su panika

F40. 1    Socialinė fobija

F40. 2    Specifinė fobija

F41        KITI NERIMO SUTRIKIMAI

F41. 0    Panika (epizodinis paroksizminis nerimas)

F41. 1    Generalizuotas nerimas

F41. 2    Mišrus nerimas ir depresija

F42        OBSESINIS-KOMPULSINIS SUTRIKIMAS

F43        REAKCIJA Į ŪMŲ STRESĄ IR ADAPTACIJOS SUTRIKIMAI

F43. 0    Ūmi reakcija į stresą

F43. 1    Potrauminis stresas

F43. 2    Adaptacijos sutrikimas

F45        SOMATOFORMINIAI SUTRIKIMAI

F45. 3    Somatoforminė autonominė disfunkcija

F60        Sutrikimai

F60. 6    Nerimastinga (vengianti) asmenybė

Nerimo (baimės) neurozė (300. 0) Lietuvos psichiatrijos ir somatinėse gydymo įstaigose nebuvo diagnozuojama iki 1989-1990 metų, nes medicinos mokymo įstaigos studentus ir gydytojus psichiatrijos mokė pagal Maskvos mokyklą, kurios esmę sudarė mokslas apie vieningą psichikos sutrikimų vystymąsi, peraugimą į šizofreniją, o nerimas ir baimė buvo būtent pirmasis šizofrenijos vystymosi etapas. Tad kelių dešimtmečių Lietuvos gydytojų karta niekada nebuvo supažindinama su nerimo sutrikimais. Dėl psichiatrų orientacijos į šizofrenologiją, endogeninius susirgimus vietos neliko ne tik nerimo sutrikimams, bet ir psichogeninės kilmės fiziologiniams sutrikimams (306). Kvėpavimo organų (306. 1) ir širdies bei kraujagyslių sistemos (306. 2) psichogeninius sutrikimus perėmė gydyti pulmonologai, kardiologai, terapeutai, endokrinologai, neurologai. Somatinėse gydymo įstaigose gausu ligonių, kuriems nustatomos neurocirkuliacinės distonijos, vegetodistonijos diagnozės. Šių ligonių gydymas yra nepaprastai sunkus, nes aiškesnės somatinės patologijos tyrimais nenustatoma. Ligoniai skundžiasi įvairiais somatiniais simptomais, dažnai lankosi gydymo įstaigose, gydosi ligoninėse, neretai tampa irzlūs, pretenzingi medikams, nepasitiki skiriamu gydymu, nes kiekvienas gydytojas išrašo vaistus, nuo kurių nebūna ilgesnio pagerėjimo. Ligoniams yra didesnė rizika jatrogenijoms (tyrimais nieko nerandama – skiriamas gydymas, nepaaiškinama susirgimo esmė, diagnozuojamos kitos ligos). Bendradarbiaujant su Vakarų Europos šalių konsultacinės-liaison psichiatrijos ir psichosomatikos darbo grupe, 1991-1993 metais pavyko parengti psichiatrijos ir psichosomatikos mokymo programą ir organizuoti psichosomatikos ir konsultacinė-liaison psichiatrijos padalinį Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikoje ir Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje. Šioje bazėje nuo 1992 metų pagal parengtą programą mokomi bendrosios praktikos gydytojai-rezidentai ir gydytojai. Pagrindinę mokimo programos dalį sudaro nerimo, somatoforminių sutrikimų diagnostika pagal TLK-10, susirgimų diferencinė diagnostika ir gydymo principai (3).

Nuo 1996 metų į mokymo programą įsijungė psichiatrai-rezidentai, ateityje galėsiantys būti bendrosios praktikos gydytojų partneriais. Mokymo programa skirta naujos klasifikacijos (TLK-10) įsisavinimui, kurioje nebėra vietos nerimo neurozės, vegetodistonijos diagnozėms (2 lentelė). TLK-10 yra išskirta 14 nerimo sutrikimų. Pateikiame kai kuriuos epidemiologinius duomenis (3 lentelė).

3 lentelė. Nerimo sutrikimų paplitimas.

Sutrikimas per 6 mėn.  (%) per gyvenimą (%)
Vyrai Moterys Vyrai Moterys
Agorafobija 0.9-3.4 4.2-7.8 1.5-5.2 5.3-12.5
Paprasta fobija 2.3-7.3 6.0-15.7 3.8-14.5 8.5-25.9
Panika 0.3-0.8 0.9-1.2 0.6-1.2 1.2-2.1
Obsesinis-kompulsinis 0.9-1.9 1.7-2.2 1.1-2.6 2.6-3.3

Generalizuoto nerimo ir adaptacijos sutrikimo su neramia nuotaika paplitimą sunku apibrėžti, nes nelengva diferencijuoti normalų ir patologinį nerimą. Riziką susirgti nerimo sutrikimais pirmos kartos giminaičiams yra 25%, lyginant su 2% kontroliniams giminaičiams. Moterys dažniau serga nei vyrai (santykiu 2:1). Nuo 5% iki 20% ligonių, hospitalizuojamų į stacionarą, serga nerimo sutrikimais (4). Mūsų tyrimo duomenimis, nerimo sutrikimais sirgo 29% gastroenterologijos ir terapijos skyrių ligonių (5). Panika (epizodiniu paroksizminiu nerimu) sergančių ligonių stacionaruose sutinkame 6-7 kartus dažniau nei tarp gyventojų. Žymiai mažėja ligonių hospitalizavimo rodikliai, kai paniką laiku ir tinkamai gydome (4).

Kaip jau minėta, nerimas pasireiškia daugybe autonominių ir somatinių požymių ir simptomų (1 lentelė). Nerimas gali paskatinti somatinių ligų paūmėjimus ar imituoti įvairius somatinius susirgimus. Kadangi nerimas dažniausiai pasireiškia kardiovaskuliniais simptomais, ypač panikos metu, bijodami širdies infarkto, ligoniai dažniausiai kreipiasi į stacionaro priėmimo kambarį, bendrosios praktikos gydytoją ar kardiologą. Lengvesni nerimo sindromai pvz., normalaus situacinio nerimo metu, adaptacijos sutrikimo atveju somatiškai sveikiems asmenims būna trumpai, o išnykus stresiniai situacijai, greitai redukuojasi. Tačiau lengvas ar ūmesnis nerimas gali labai pabloginti ligonių, sergančių širdies ir kvėpavimo organų ligomis, būseną, trikdyti objektyvų medicininį įvertinimą, gydymą ir padidinti mirtingumo riziką. Dėl pasikeitusio adrenerginio aktyvumo, esant nerimui, padidėja deguonis poreikis miokarde, gali paūmėti širdies išemija, krūtinės angina, keistis įgimtų širdies ydų klinika. Nerimas dažnai stebimas intensyvios terapijos skyriuose, ligoniams su dirbtiniu kvėpavimu, kardiostimuliatoriumi. Esant nerimo simptomatikai, visada reikia pagalvoti apie: 1) situacinį stresą,

2) nerimo sutrikimą,

3) charakterio patologiją,

4) organinį susirgimą.

Organinis nerimo sindromas, dažniausiai pasireiškiantis panikos priepuoliu ar generalizuotu nerimu, turėtų būti diagnozuojamas atsižvelgiant į šiuos faktorius: pirmiausia atsižvelgiame į ligos ir šeimos anamnezę. Panika (epizodinis paroksizminis nerimas) genetiškai paveldimas, ligoniai dažniau serga ir kitais psichikos sutrikimais: piktnaudžiauja psichiką veikiančiomis medžiagomis, būna depresijos. Jei šeimos anamnezėje nėra sirgusiųjų nerimo, nuotaikos, somatoforminiais asmenybės sutrikimais, piktnaudžiavusių smarkiai psichiką veikiančiomis medžiagomis, labiau turėtume linkti į organinio nerimo sindromo diagnozę. Antra, ar yra nustatyta aiški organinė liga? Daug somatinių ligų ir gydymui skiriamų vaistų savo veikimu gali išryškinti nerimo simptomus. Nerimo sindromas pagal dažnumą dažniausiai sutinkamas sergant šiomis ligomis: neurologinėmis 25%, endokrinologinėmis 25%, kraujotakos 12%, reumatoidinėmis/kolageninėmis kraujagyslėmis 12%, infekcinėmis 12%, kitomis 14%. Dažnomis organinio nerimo priežastimis yra psichiką aktyviai veikiančių medžiagų vartojimas ir jų nutraukimas. Šios priežastys somatinėse gydymo įstaigose nepakankamai gerai diagnozuojamos ir gydomos (4). Pagal TLK-10, diagnozuojant bet kurį organinės kilmės psichikos sutrikimo sindromą, reikia vadovautis šiais kriterijais:

1) ligoniui turi būti nustatyta galvos smegenų liga, pažeidimas ar disfunkcija, ar sisteminė fizinė (somatinė) liga;

2) susirgimo laikas somatine liga ir psichikos sutrikimo susiformavimo sindromas turi maždaug sutapti (per savaites ar kelis mėnesius);

3) psichikos sutrikimo sindromas turi redukuotis pašalinus somatinio susirgimo priežastį ar somatiniai būsenai pagerėjus;

4) nėra kitų psichikos veiklos sutrikimo priežasčių (anamnezė, stresai).

Jei įvykdomas tik 1 ir 2 sąlygos, organinės kilmės psichikos sutrikimo diagnozė gali būti preliminari. Jei įvykdomos visos keturios sąlygos, diagnozės patikimumas neabejotinas. Mes 1992 metais atlikdami tyrimą (5) be atrankos, per 4 mėnesius konsultavome 270 terapijos ir gastroenterologijos ligonių, atvykusių gydytis į III Vilniaus miesto ligoninę. Pagal TLK-10 nerimo sutrikimai diagnozuoti 29.6% konsultuotų ligonių, iš kurių tik 4.8% nustatytas organinis nerimo sindromas. Daugiausia ligonių sirgo agorafobija su panika – 11.1%, generalizuotu nerimu – 4.1%, panika(epizodiniu paroksizminiu nerimu) – 3.3% ir kitais nerimo sutrikimais – 6.3%. Reikia manyti, kad organinės kilmės nerimo sindromai nėra dažni tarp somatinių ligonių, o vyrauja F4 grupės nerimo sutrikimai, t. y. kas ketvirtas hospitalizuotas ligonis sirgo vienu ar kitu nerimo sutrikimu. Tyrimo duomenimis, tik 3.7% konsultuotų ligonių gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, 8.8%konsultavosi ambulatoriškai per paskutinius penkerius metus, tuo tarpu somatinėse ligoninėse per tą patį laiką gydėsi daugiau nei 80% ligonių. Panašūs ir kitų tyrimų (6,7), kuriuose ligoniai konsultuoti pagal gydytojų nukreipimus, duomenys. Taigi bendra tendencija tokia: stebimas bendras somatinis ir psichiatrinis sergamumas ligoninėse, mažai ligonių konsultuojama psichiatrų ir gydoma psichiatrinėse ligoninėse. Tuo tarpu labai dažnai ligoniai hospitalizuojami į somatines ligonines, t. y. pernelyg dažnai naudojama brangi stacionarinė pagalba. Bendrosios praktikos gydytojams, internistams, kardiologams susidūrus su problemomis, kurios yra riboje tarp psichiatrijos ir vidaus ligų bei kardiologijos, reikia pagalvoti apie bendrą somatinį ir psichiatrinį sergamumą ir išmokti diferencijuoti susirgimus.

Mūsų medicinos periodikoje trūksta publikacijų apie asmenybės sutrikimus. Vienas iš asmenybės sutrikimo variantų – nerimastinga asmenybė, kuriai būdinga pastovi įtampa ir bloga nuojauta. Šie asmenys yra drovūs, nesaugūs, jaučia nepilnavertiškumą, bendraudami pastoviai pabrėžia savo reikšmę kitiems, jautrūs kritikai ar netikėtam santykių nutraukimui. Naujus santykius, bendravimą su kitais pradeda įsitykinę jų tyrumu, labai nepakelia kritikos ir linkę prisirišti prie žmonių. Šioms asmenybėms būdingas polinkis paryškinti potencialius pavojus ar riziką kasdieninėse gyvenimo situacijose, platesnės veiklos vengimas ir ribotas gyvenimo būdas dėl nesaugumo ir pasitikėjimo trūkumo. Asmenybės sutrikimą diagnozuoti visada padeda papildomos nuorodos:

1) simptomai susiformuoja apie 17-18 metus,

2) šie jutimai ir pergyvenimai ilgalaikiai, trunka visą gyvenimą,

3) sutrikimo požymiai trukdo adaptuotis socialiniame gyvenime,

4) asmenybė kenčia, sielvartauja, jausdamas minėtus požymius,

5) neretai sutrinka harmoningas bendravimas su aplinkiniais,

6) paprastai (bet ne būtinai) sutrinka darbinė, socialinė veikla.

Asmenybių gydymas yra ilgalaikis, trunkąs kelis metus, jų gydymo kompetencija priklauso psichoterapeutams.

Iki šiol bendrosios praktikos gydytojai susiduria su didžiausia painiava diferencijuodami nerimo sutrikimus ir kitas psichikos ligas, pasireiškiančias nerimu. Mūsų 1991 metų (6) poliklinikos ir stacionaro ligonių, kurie buvo nukreipiami psichiatro konsultacijai, tyrimai rodo, kad dažniausiai sutinkami nerimo, somatoforminiai, nuotaikos ir organinės kilmės psichikos sutrikimai. Jie sudarė 70-78% visų konsultuotų ligonių. Ažituota depresija, ažituotas delyras, psichozė ir šizofrenija, pasireiškianti nerimu, – reti susirgimai somatinėse įstaigose. Gydytojų taktika tokiais atvejais būna paprasta – perkelti ligonį į psichiatrinę ligoninę. Kitiems ligoniams tęsiamas somatinis gydymas nepaisant susirgimą lydinčių psichikos sutrikimų. Mūsų tyrimo duomenimis (6), 61.6% konsultuotų ligonių būsena buvo vidutinio ir ūmaus sunkumo (vertinant pagal bendrą funkcionavimo skalę). Ar pajėgūs patys internistai, kardiologai, neurologai šiuo metu gerai diagnozuoti gausybę įvairiausių psichikos sutrikimų, reikėtų suabejoti, nes psichiatrijos žinių trūksta visiems. Ši situacija galėtų reikšmingai pasikeisti, jei universitetinėse ir kitose stambesnėse Lietuvos ligoninėse, poliklinikose dirbtų konsultantai psichiatrai. Štai Nyderlandų somatinėse ligoninėse numatyti šie normatyvai psichiatrams:

1) psichiatras gali per metus konsultuoti 3%-5% atvykusių ligonių,

2) vidutinė psichiatrijos konsultacijos trukmė 2,5 valandos,

3) konsultantas 50% darbo laiko skiria tiesioginėms konsultacijoms, likusį laiką gydytojų, personalo mokymui, konsultacijos duomenų administravimui.

Konsultantas, dirbdamas etato krūviu, per metus gali konsultuoti 300 ligonių, o ligoninė, kurioje yra 400 lovų ir per metus priima 10 000 ligonių, privalo turėti 1-1.5 konsultanto psichiatro etato (300-500 konsultacijų per metus). Universitetinės ligoninės psichiatras per metus gali konsultuoti ne daugiau kaip 150 ligonių (8). Tad lieka laukti ministerijos nutarimų, psichiatrinės tarnybos, sukurtos Lietuvoje prieš dešimtmečius, decentralizacijos ir somatinių ligoninių pagalba ligoniams iš esmės pradėtų keistis (9).

Šiandien bendrosios praktikos gydytojams reikėtų mokytis eksliuduoti organinės kilmės psichikos sutrikimus, o toliau iš daugelio kitų psichikos sutrikimų bandyti diagnozuoti paniką (epizodinį nerimo paroksizmą). Beje, panikos biologiniu aspektu, etiologiją, patofiziologiją, kliniką, diferencinę diagnozę, gydymą plačiai apžvelgia Pharmacia ir Upjohn leidinys “Panika, epizodinis nerimo paroksizmas“ (1995 metų konferencijos medžiaga).

Daug paprasčiau ir lengviau yra diagnozuoti situacinį nerimą, paprastai trunkantį vieną, dvi savaites ir susijusį su hospitalizacija, atliekamu tyrimu, operacija, persirgta sunkesne somatine liga ar psichogenija. Šiuos sutrikimus dabar vadiname adaptacijos sutrikimu. Skiriant psichofarmakoterapinį gydymą benzodiazepinais, jis būna trumpalaikis (7-14 dienų). Daugeliui pacientų nereikalinga speciali medikamentinė pagalba. Padeda dėmesingas žodis, paaiškinimas, nuraminimas.

NERIMO GYDYMO PRINCIPAI IR LIGONIŲ PERIMAMUMO PROBLEMA

Nerimo bendruosius gydymo principus schematiškai galima įsivaizduoti taip:

A. Ekskliuduoti:

somatinį susirgimą

– tireotoksikozę ir kt.

pirminį psichikos sutrikimą

– afektinį susirgimą

– šizofreniją

intoksikaciją vaistais ir jų nutraukimą

– alkoholį

– hipnotikus

– kofeiną

– vaistus nuo nerimo

– psichostimuliatorius.

B. Nustatyti tikslią nerimo sutrikimo diagnozę pagal TLK-10.

Parinkti tinkamą gydymą:

– psichofarmakoterapija

– kognityvia-biheivjorine (pažintine-elgesio korekcijos)

– trumpa psichoterapijos technika

– problemų sprendimo technika

C. Išspręsti ligonio perimamumo klausimą (stacionaras – bendrosios praktikos gydytojas – psichiatras) ir nenutrūkstamą gydymą.

Paskutinis principas ne mažiau svarbus nei diagnostika ir pradėtas gydymas. Dauguma nerimo sutrikimų: panika (epizodinis paroksizminis nerimas), agorafobija, generalizuotas nerimas, mišrus depresinis nerimo sutrikimas, potrauminis stresas, nerimastinga asmenybė, depresijos ir somatoforminiai sutrikimai dažniausiai būna lėtinės eigos, su trumpalaikėmis remisijomis.

Neretai ligoniai serga dviem trimis psichikos sutrikimais, pvz. panika, depresija ir asmenybės sutrikimu. Tiek somatinės, tiek psichikos būsenos gydymą apsunkina socialiniai stresai, šeimos, bendravimo problemos, nepalankūs gyvenimo vykiai. Tad ligonis kokybiškai gali būti gydomas komandos principu. Ligonio gydymas stacionare turi remtis internisto, kardiologo, neurologo, endokrinologo ir kt., psichiatro, psichoterapeuto,psichologo, socialinės pagalbos darbuotojo rekomendacijomis. Pradėtas stacionarinis gydymas turi būti tęsiamas ambulatorinėmis sąlygomis, nes, kaip jau minėta, dauguma psichikos sutrikimų turi lėtinę eigą ir gali tęstis kelis mėnesius. Poliklinikos ar ambulatorijos bendrosios praktikos gydytojas kartu su kitais gydytojais, psichiatru psichoterapeutu, psichologo turi užbaigti gydymo kursą (10)

Anoreksija ir bulimija

Anoreksija ir bulimija - [Ligų kodai F50.02; F50.2] Nervinis sutrikimas lemiantis impulsyvaus valgymo epizodus

Depresija

Depresija - [Ligos kodas F32] Priskiriama nuotaikos sutrikimams, skirstoma į vienkartinius ir pasikartojančius epizodus

Paranoidinė šizofrenija

Paranoidinė šizofrenija - [Ligos kodas F20.0] Chroniška šizofrenijos forma dažnai lydima haliucinacijų ir delyro

Potrauminio streso sutrikimas

Potrauminio streso sutrikimas - [Ligos kodas F43.1] Diagnozuojamas potrauminiam stresui užsitęsus daugiau nei mėnesį

AGORAFOBIJA

Agorafobija - [Ligos kodas F40.0] Fobinis nerimo sutrikimas siejamas su neracionalia atvirų susirinkimo vietų baime

Ribinis asmenybės sutrikimas

Ribinis asmenybės sutrikimas - [Ligos kodas F60.3] Emociškai nestabilios, dažnai agresyvios asmenybės sutrikimas

Nerimo sutrikimų klasifikacija

Nerimo sutrikimų klasifikacija - [Pagal TLK-10-AM] Psichikos ir elgesio, fobiniai ir kiti sutrikimai

Obsesinis kompulsinis sutrikimas

Obsesinis kompulsinis sutrikimas - [Ligos kodas F42.8] Apima įvairius kompulsinius ritualus bei obsesinį mastymą