Svaigsta galva, tirpsta rankos

Nerimo kliniką apibrėžti nelengva, nes ji pasireiškia somatiniai kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo, inkstų ir šlapimo, vidaus sekrecijos liaukų sutrikimais.

– Kas yra panikos ataka, ką apie ją vertėtų žinoti visiems?

– Panikos ataka yra intensyvi, staiga apimanti baimė, pojūtis, kad kažkas baisaus gali nutikti. Panikos metu gali būti dažnas širdies plakimas, svaigimas ar apdujimas, lyg karščiavimo metu, prakaitavimas, apsunkintas kvėpavimas, tirpimai, drebulys, karščio ir šalčio jutimas, pykinimas. Galite pagalvoti, kad prasideda širdies infarktas, išprotėjimas ar prarandate kontrolę, tačiau katastrofa, kurios laukiate, neįvyksta. Būkite tikri, panikos ataka, nors yra labai nemaloni, negali jus padaryti jokios žalos. Po atakos jausitės galbūt sutrikęs, bet liksite sąmoningas, gyvas fiziškai ir psichiškai sveikas.

Panikos atakos yra labai dažnos, tačiau daugelis žmonių atvirai apie jas mažai kalba. Panikos atakos nereiškia nei išprotėjimo, nei moralinio silpnumo ar ko nors panašaus. Šias atakas gali pajusti visi žmonės. Tačiau ne dėl savo kaltės kai kurie žmonės dažniau serga negu kiti. Mokslininkai nustatė, kad tą lemia paveldėjimas, bet nemaža įtakos turi ir biologinės savybės, žmogaus emocijos ir gyvenimo stresai. Dažniausiai pirmą kartą panikos ataką sukelia stresai, pasikeitimai gyvenime. Kartais panikos atakos praeina savaime be gydymo, bet dažnai ne. Jei jūs patyrėte kelias panikos atakas, esate susirūpinę, turite galvoti apie pagalbą. Yra naujos gydymo galimybės. Be reikalo kęsti ir laukti savaiminio pasveikimo nėra būtina. O kartais ir pavojinga, nes gali atsirasti depresija, agorafobija, hipochondrija, alkoholizmas, toksikomanija. Panikos atakas gali patvirtinti ar paneigti specialistai – psichiatrai ar psichoterapeutai. Turi būti terapeutų, kardiologų, endokrinologų išvada, kad nesergate terapine liga.

Nerimas, peraugantis į paniką

– Gydytojau, kas yra nerimas patologine prasme ir kodėl Lietuvoje nerimo būsenos taip retai diagnozuojamos?

– Nerimas – tai nejauki emocinė būsena, pasireiškianti baimės ar neišvengiamos nelaimės, negandos nuojauta. Šis jausmas nepriklauso nuo to, ar egzistuoja realus jo sukėlėjas, ar ne. nerimastingi žmonės retai kreipiasi į gydytoją dėl nervingumo, tačiau, kai nerimas pasireiškia širdies plakimu, svaigimu, silpnumu, skausmu krūtinėje, širdies „priepuoliu“ – beveik visada.

Nerimas gali pasireikšti valingu ar autonomišku kūno funkcijų sutrikimu, diskomforto jausmu. Galima skirti normalų, situacinį, patologinį, somatinį ir psichologinį nerimą. Situacinis priklauso nuo situacijų ar objektų, o patologinis apima staiga, be jokios aiškios priežasties. Somatinis nerimas pasireiškia širdies plakimu, kvėpavimo sunkumu, burnos sausumu, pykinimu, svaigimo jausmu, dažnu šlapinimusi, prakaitavimu, tremoru, raumenų įtampa. Psichologinis nerimas – baimės ir grėsmės jausmas, dirglumas, panika, neramus laukimas, sunku susikoncentruoti, nemiga, negalėjimas atsipalaiduoti.

Reikia skirti nerimo bruožus nuo būsenos, kadangi bruožas liudija asmenybės sutrikimą, o būsenos – laikinas negalavimas. Sunkesnės nerimo būsenos vadinamos panika.

Lietuvoje nerimo būsenos retai diagnozuojamos. Be psichiatrų, psichoterapeutų, kiti gydytojai paprastai nežino, nuo ko kenčia pacientas. Dažniausiai nustato kitas ligas ir skiria gydymą, kuris būna neefektyvus, apvilia ligonio lūkesčius. Vėliau, nesant teigiamų poslinkių, patys gydytojai praranda pasitikėjimą savo jėgomis ir nenori priimti šių ligonių. Juos visur siuntinėja, kol pagaliau pasako, kad liga nepagydoma.

Ligoninėse, poliklinikose labiau paplitusios vegetacinės distonijos, angiodistonojos diagnozės. Šių sutrikimų klinika visiškai atitinka vadinamųjų nerimo neurozių kliniką, nors šiuo metu pasaulyje atsisakyta ir šios ligos pavadinimo. Naujais diagnostikos kriterijais kur kas tiksliau apibrėžta didelė nerimo būsenų grupė – agorafobija, panika, ilgai trunkantis nerimas, potrauminis stresas ir t.t.

Antrasis pokalbis: tas baisus žodis “agorafobija”

Žodžio dalis „agora“ kilusi iš graikų kalbos ir reiškia senovės Graikijos polių tautos susirinkimą ir vietą, kur buvo renkamasi. Taip vadinosi ir aikštė su šventyklomis, turgaviete, valstybinėmis įstaigomis. O fobija – tai liguista, įkyri, nepagrysta baimė.

Pirmą kartą šį terminą 1871 metais pavartojo gydytojas Vestfalas.

– Gydytojau, dėl kokių priežasčių atsiranda liga ir kaip ji pasireiškia?

– Tikra fobijos (kaip ir kitų fobijų) priežastis nėra žinoma. Manoma, kad tai „išmokta“ baimė ją tiesiogiai pajutus arba stebint, kaip šią būseną išgyvena kiti žmonės. Tai lyg sąlyginis refleksas, susiformavęs supratimas. Pavyzdžiui, mažas vaikas gali ateityje bijoti šunų, jei žaisdamas su šuniuku buvo skaudžiai įkąstas.

Dažniausiai baimė atsiranda palaipsniui, įtakos turi papildomai gąsdinantys išgyvenimai bei stresai. Agorafobija dažniausiai susergama 17-18 metų ir apie 30-uosius metus. Beje, norint sėkmingai gydyti, visai nebūtina žinoti tikrąsias ligos priežastis.

Sergantys agorafobija išeiti iš namų, nueiti į parduotuvę, apskritai kur nors važiuoti ar eiti, būti ten, kur daug žmonių – parduotuvėse, teatre, valgyklose, kavinėse. Mat užėjus blogumai atsidurtų nejaukioje situacijoje. Kiti bijo uždarų patalpų – liftų, tunelių. Ypač vengia tų situacijų ir vietų, kur jau buvo išgąsdinti.

Dažniausiai ligoniai šią problemą sprendžia pačiu paprasčiausiu būdu – neina iš namų, ir tiek. Kai kuriuos žmones liga taip įvaro į kampą, kad negali normaliai dirbti, dalyvauti visuomenės gyvenime ir tampa invalidais.

Agorafobija – gana dažna liga. Ja serga 1 iš 160 žmonių.

Gydytojas Daubaras šią ligą tyrinėja nuo 1989 metų. Daug ligonių į jo kabinetą jau nebegrįš – jie pasveiko, liko tik ligos istorijos, kurios šiek tiek primena literatūros kūrinius. Štai viena iš jų.

Ponas N., kaip ir daugelis kitų, neteko darbo. Jį kamavo nuolatiniai nesutarimai šeimoje, persekiojo artėjantis skyrybų šešėlis… Bloga dvasinė savijauta pradėjo reikštis fiziniais skausmais.

„Pabundu rytą, – pasakojo ponas N., – ir jaučiu, kad kūnas tarsi atskilęs nuo sąmonės. Kūnas mieguistas, tingus, suglebęs, o į širdį brukasi nerimas. Jaučiu nenusakomą įtampą, nuo kurios sunku susikaupti. Girdžiu visus pasaulio garsus iš karto ir vienu metu galvoju apie keletą dalykų. Į galvą lenda negeros mintys: kad diena vėl bus pilna įvairių rūpesčių, kad blogai jausiuos, kad esu ligonis. Jaučiu, kaip pamažu pradeda svaigti galva, kūnas suglemba, o širdyje atsiranda tuštuma. Puolu gerti nozepamo ir per valandą šie vaistai nerimą užmuša, galiu kažką dirbti. Jeigu tą dieną pavargstu nuo bendravimo ar atsitinka kas nors nemalonaus, baisioji savijauta grįžta ir vėl griebiuosi vaistų.

Karatais, kai ramiai sėdžiu namuose ir vaistų negeriu, liga tarsi prislopsta, netgi susilpnėja, tačiau taip būna retai. Į gatvę išeiti baisu, nes nešiesi su savimi vien susirūpinimą ir baimę. Bijau stovėti eilėje, važiuoti troleibusu, žmonių minios likti be vaistų. nerimas pamažu skverbiasi į kūną, silpsta kojos, maudžia virš kelių, krečia drebulys, kuris, atrodo, tuoj peraugs į traukulius, garsiai tvinksi širdis, į galvą plūsteli karštis, pila prakaitas. Gerklėje atsiranda smaugianti gumuliukas. Šiaip aš mirties nebijau, nes esant tokiai būsenai širdį veria baimė, kad tuoj kažkas atsitiks: nualpsiu, krisiu nuo infarkto, suparalyžiuos ar nugriūsiu traukulių tampomas. Iš karto puolu prie vaistų ir išgeriu taurelę, bet tai nepadedą, savijauta pablogėja…

Baimė visuomet padidėja kai, kai esu dideliame žmonių sambūryje -minioje, autobuse, parduotuvėje, kai žiūriu į daugelį daiktų iš karto ( knygyne, plokštelių parduotuvėje, parodoje), kai vienam tenka važiuoti į kitą miestą, išeiti pasivaikščioti su vaiku.“

***

– Kokia dabar aprašytojo paciento būklė?

– Žmogus jau dvejus metus sveikas.

– Patarkite žmonėms, ką daryti sergant agorafobija.

– Kadangi dažniausiai agorafobiją lydi hiperventiliacijos sindromas (dažnas: gilus kvėpavimas), pirmas žingsnis – taisyklingai kvėpuoti. Kvėpavimas turi būti lėtas, 10-12 kartų per minutę, tylus (paviršutiniškas arba diafragminis), kadangi paprastai įvairūs negalavimai atsiranda dėl dažno arba gilaus kvėpavimo. Paprastai kvėpuojant deguonis per plaučius pakliūva į kraują, raumenis. Jo reikia medžiagų apykaitai, kurios dėka išsiskiria energija.

Pavojaus metu perbėgant gatvę, mums reikia daugiau energijos negu paprastai, pradedame dažniau kvėpuoti uždustam, bet tai normalu, kadangi raumenų darbui reikalinga papildoma energija, deguonies perteklius sudega, o sergantys agorafobija dėl baimės pradeda kvėpuoti dažniau, nors jam to ir nereikia. Dėl to iškvepia daug angliarūgštės, mažėja jos koncentracija kraujyje ir atsiranda sutrikimų: džiūsta burna, svaigsta galva tirpsta rankos ir kojos ir t.t.

Taigi reikia lėčiau kvėpuoti ir kiek įmanomą kvėpavimą sulaikyti. Jei to padaryti nepavyksta, reikia plastikinio maišelio. Nujausdami artėjantį priepuolį, šį maišelį pacientai laiko pridėję prie burnos ir nosies. Išmokite laikyti šį maišelį. Atsisėskite, pradėkite dažnai ir giliai kvėpuoti, o pajutę prasidedantį priepuolį, kvėpuokite į plastikinį maišelį. Kai žmogus žino, ką daryti, nebelieka pagrindo baimintis dėl blogumo ir „ydinga ratas“ užsidaro.

Mokykitės kvėpuoti pilvu, o ne krūtine, palaipsniui atsiras pasitikėjimas savimi. Pirmąsias šešias savaites bauginančių vietų patariama vengti.

Antras žingsnis – mąstymo procesų pažinimas. Mintis yra labai stiprus šios ligos veiksnys. Jei pradeda svaigti galva, visada galvojame, kad bus blogai, o laukimas dar labiau paryškina simptomus – tuomet dar ir galvą sopa arba plaka širdis, pila prakaitas. Jaučiant šiuos pojūčius, beveik visada kyla noras bėgti iš tos vietos į saugesnę. Tai minties – pojūčių uždaras ratas. Manau, tai suprasti yra svarbiausia ne tik tiems, kas gydo, bet ir patiems pacientams.

Trečiasis žingsnis – sudaryti baimę keliančių situacijų sąrašą.

Situacijos surašomos pagal sunkumo laipsnį, sakysim: a)būti namuose su šeima, b)likti vienam, c)vaikščioti po kiemą su kuo nors iš šeimos narių, d) vaikščioti vienam ir t.t. sąrašas baigiamas tuo, kad sergantysis ryžtasi vienas nuvažiuoti į kitą miestą aplankyti giminių ir sugrįžti. Taip laipsniškai pratinamasi prie grėsmingų situacijų, žmogus pradeda valdyti panikos priepuolių simptomus, kol visai išsivaduoja iš baimės.

Savarankiškai gali gydytis valingi, ištvermingi, gerai pažystantys savo kūno pojūčius, sugebantys analizuoti asmenys. Jei nesiseka, pirmiausiai ieškokite pagalbos poliklinikose. Jūsų apylinkės gydytoja (bendrosios praktikos gydytoja) padės surasti reikiamą gydymą ir paskirs specialisto konsultaciją.