Ažitacija (agitation)

Ažitacija yra daugelio lėtinių psichikos ligų, pvz., šizofrenijos bei manijos, sunki, žlugdanti, patologinė komplikacija. Europoje apytiksliai penki milijonai suaugusių žmonių turi psichikos sutrikimų. Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove ažitacija apibūdinama kaip pernelyg didelis motorinis aktyvumas, susijęs su vidinės įtampos jutimu.

Psichomotorinės ažitacijos priežastys

Ažitacija gali būti kritinės psichinės būsenos priežastis. Ažitacija dažnai pasitaiko ir tarp nepagydoma liga sergančių pacientų. Tai būklė, kurią dažnai sukelia psichikos sutrikimas ir kuri reikalauja neatidėliotinų veiksmų gyvenimo ar kitų sunkių pasekmių rizikai išvengti. Ji reikalauja neatidėliotino gydymo, nukreipto į ūminius simptomus. Tikslūs ažitacijos mechanizmai visiškai dar neištirti, tačiau manoma, kad ją sukelia smegenų neuromediatorių (serotonino, dopamino ir kitų) apykaitos sutrikimai.

Ažitacijos simptomai

Simptomai yra padidėjęs psichomotorinis neramunas, rankų grąžymas, kumščių sugniaužimas, kalbėjimas greitai ir paskubomis, šaukimas ant kitų žmonių arba grasinimas jiems. Paciento ažitacijos sustiprėjimo laipsnis yra nenuspėjamas.

Diagnozė

Ažitacija (dirglumo, psichomotorinio neramumo ir įtampos būsena) yra daugelio lėtinių psichikos ligų, įskaitant šizofreniją ir maniją, ūminė, sunki, patologinė komplikacija. Psichomotorinė ažitacija yra apibūdinama kaip pernelyg didelis motorinis aktyvumas, susijęs su vidinio nerimo jutimu.

Pacientai ažitaciją apibūdina kaip vidinį distresą (jie jaučiasi nervingi, neramūs, sukrėsti, nesusivaldantys, bijantys, panikuojantys), kuris sąlygoja iš išorės atpažįstamą disfunkcinę būklę ir reiškiasi piktžodžiavimu, priešiškumu, impulsų kontrolės nebuvimu, nebendradarbiaujančia elgsena ir didesniu polinkiu į smurtą.

Psichikos sutrikimų metu pasireiškianti ūminė ažitacija reikšmingai prisideda prie dažnai pasikartojančio psichikos sutrikimų pasmerkimo gėdai.

Gydymas

Jeigu pacientui atsiranda ūminės ažitacijos požymių arba elgesys tampa atvirai agresyvus, pirmiausia būtina imtis būtinų priemonių kitų žmonių saugumui užtikrinti.

• Garantuoti, kad pacientas nejunta fizinio nepatogumo.
• Sumažinti išorinę ažitaciją santykine izoliacija (rami patalpa arba atskira tyrimo patalpa).
• Iki minimumo sutrumpinti laukimo laiką.
• Pašalinti bet kokius galimai pavojingus daiktus.

Ažitaciją patiriančių asmenų pirmaeilis gydymas paprastai apima žodinį lengvinimą (sušvelninimą arba nuraminimą). Darbuotojai turi elgtis ramiai ir kontroliuojamai, tuo pačiu metu rodydami išgyvenimą ir profesinį susirūpinimą dėl paciento geros savijautos bei sudarydami įspūdį, kad pacientas yra saugus.

Jeigu paciento ažitacija sustiprėja tiek, kad tampa aišku, jog kyla savęs ar kitų žmonių žalojimo pavojus, gydymas visų pirma turi būti nukreiptas į paciento ir kitų žmonių saugumo užtikrinimą visomis būtinomis priemonėmis.

Trumpai (2–4 val.) taikytinos prievartos priemonės. Jos būtinos, kad būtų galima pradėti gydyti bei atlikti pradinius fizinį, instrumentinį ir laboratorinį tyrimus.

Pacientui nurimus, turėtų būti keli pacientą kamuojančios problemos rodikliai.

Jeigu gydymą vaistiniais preparatais būtina tęsti, pacientą reikia bandyti kiek galima daugiau nuraminti žodžiu, tada jie savanoriškai priims vaistinių preparatų vartojimą per burną ir bus išvengta būtinumo vaistinius preparatus leisti į raumenis per prievartą.

Jeigu vaistiniai preparatai skiriami pakartotinai trumpais intervalais, pacientas paprastai nurimsta per pusę valandos arba valandą.

Reikia taikyti holistinį gydymo būdą. Ūminės ažitacijos atveju, be neišvengiamo gydymo vaistiniais preparatais, reikia taikyti nefarmakologines priemones, įskaitant elgsenos ir su aplinka susijusias priemones.