Agorofobija

Agorafobija

Neretai pasitaiko sutrikimas agorafobija F40.0 , dažniausiai išsivystantis po panikos atakos ar pastovių atakų. Šia liga sergantys pradeda baimintis išeiti iš namų, nueiti į parduotuvę, važiuoti transportu, pagaliau savarankiškai kur nors eiti. Kai kurie pacientai vengia tokių situacijų, kurios išprovokuoja panikos ataką, ir sėkmingai gyvena, dirba, mažai nukenčia jų gyvenimo kokybė. O kai kuriuos šis sutrikimas taip surakina, kad jie nebesugeba dirbti, dalyvauti visuomenės gyvenime, tampa invalidais.

Panikos atakas ir agorafobiją gydyti nelengva. Pirmiausia reikia, kad būtų šiuolaikinė diagnostika, ir antra, turėti praktinę patirtį. Straipsnyje pateiksime šia liga sergančio žmogaus ligos istorijos ištrauką. Paciento aprašyta ligos pradžia, jos eiga labai būdinga šiems sutrikimams. Taip pat pateiksime išsamią informaciją apskritai apie agorafobiją, nurodysime jos gydymo etapus.

IŠTRAUKA IŠ LIGOS ISTORIJOS

Viskas prasidėjo nuo tos atmintinos dienos, kai aš pirmąkart į namus iškviečiau greitosios medicinos pagalbos mašiną. Jau gal mėnuo prieš tai pradėjau jausti įvairius negalavimus. Ką tik buvau grįžęs iš tolimos ir sunkios kelionės, pervargęs ir fiziškai, ir morališkai. Gal turėjo įtakos ir tas, kad niekur nedirbau, didžiąją laiko dalį praleisdavau namie ir tik retsykiais nuvažiuodavau į miestą. Pradėjau labai jautriai reaguoti į bet kokius negalavimus, į kuriuos ankščiau ir dėmesio būčiau nekreipęs. Pasidariau labai nervingas ir jautrus, sutriko miegas. Kartais keistai dusindavo, padažnėdavo pulsas, nežymiai pakildavo temperatūra. Ieškodamas savo ligos, aš pradėjau knaisiotis po medicinos knygas ir įvairiausias enciklopedijas. Ir, žinoma, rasdavau visokiausių ligų, ir tuomet man atrodydavo, kad esu beviltiškiausias ligonis. Dėl tokio gyvenimo pradėjau jausti didžiulę įtampą, keistą baimę ir jausmą, kad KAŽKAS gali atsitikti.

Tą dieną, kurią jau minėjau, aš iš pat ryto nekaip jaučiausi. Truputį dusino, krėtė šaltis, nerasdamas sau vietos blaškiausi iš kampo į kampą. Jaučiausi kaip niekada įsitempęs, o kažkokią keistą baimę ir įtampą didino tai, kad namie buvau vienas. Galvon lindo mintis, kad jeigu KAŽKAS atsitiktų, niekas iš namiškių negalėtų pagelbėti. Išgėriau raminančių vaistų, bet tai mažai padėjo. Vis labiau dusino, aš vos ne vos gaudžiau orą. Pašėlusiai pradėjo blaškytis širdis, svaigti galva ir spengti ausyse. Pradėjo šalti rankų ir kojų pirštai, o dar po kelių minučių pastebėjau, kad jau nebegaliu sugniaužti rankos pirštų – jie buvo tarsi surakinti. Atsistojau ir norėjau eiti, bet tuomet įvyko tai, kas žodžiais nenusakoma. Kažkokia galinga banga ūžtelėjo į galvą, aš beveik nieko nemačiau, tik kažkokį baltą rūką, o visu kūnu tarsi elektros srovė pradėjo vaikščioti. Rankas ir kojas ėmė tampyti įvairūs traukuliai, ir aš beveik nebevaldžiau savo kūno. Akyse viskas susiliejo, nebesupratau, nei kur aš esu, nei kas su manim dedasi. Ir tik mintis, kad jau mirštu, dar skverbėsi į galvą.

Visa tai truko gal kokias dvi minutes. Tą laiką aš prasėdėjau ant grindų, nugarą atrėmęs į sieną ir žemyn panarinęs galvą. Jai kiek prašviesėjus, atsistojau ir norėjau eiti prie telefono. Tuomet krizė vėl pasikartojo. Kuomet po kelių minučių pasidarė geriau, dar truputį palaukiau, o tada priėjau prie telefono ragelio ir drebančia ranka surinkau greitosios pagalbos numerį. Kol atvažiavo medicinos pagalbos mašina, tokių smarkių krizių daugiau nebuvo. Tačiau ir toliau smarkiai dusimo, stipriai daužėsi širdis, rankų pirštai buvo sustingę, visą laiką jaučiau baimę, kad TAI vėl pasikartos. Kai atvažiavusi medikė į veną suleido raminančių vaistų, pasidarė geriau. Nustojo dusint, liovėsi rankų spazmai, nebe taip smarkiai daužėsi širdis. Tą vakarą krizių daugiau nebuvo.

Tos dienos įspūdžiai dar ilgai išliko mano galvoje. Paskui buvau poliklinikoje, ten man prirašė raminančių tablečių. Jas gėriau nesistemingai ir be jokios kontrolės. Taip prabėgo gal kokie penki mėnesiai. Tokios smarkios krizės daugiau nebesikartojo, bet aš visą laiką tebejaučiau didžiulę įtampą ir baimę. Ir štai po penkių mėnesių vėl pradėjau jausti negerus simptomus. Pirmiausia pradėjo labai skaudėti galvą. Smarkūs spazmai surakindavo netik ją, bet ir akis, apatinį žandikaulį. Tuomet vos galėdavau ką nors beįžiūrėti ar pasakyti. Pradėjo nenormaliai drebėti rankų pirštai – valgydamas vos benulaikydavau šaukštą rankoje. Atsirado garsus nuolatinis spengimas galvoje. Nuo jo niekur negalėjau pabėgti. Jis ypač mane kamavo vakarai ir naktimis, kada, nutilus miesto triukšmui ir kitiems garsams, likdavau vienas su šiuo rėžiančiu spengimu. Kartais net atrodydavo, kad nuo jo išprotėsiu. Miegodavau įjungęs internetinio radijo grotuvą, bet ir tai mažai gelbėdavo. Vėl dažnokai pakildavo temperatūra, kažkoks šaltas, iš vidaus sklindąs drebulys purtydavo kūną. Pradėjau labai prakaituoti ir jausti bendrą silpnumą. Būdavo, eidamas gatve, turėdavau drebančiomis kojomis eiti prie artimiausio suoliuko. Mane, dvidešimt metų aktyviai sportavusį žmogų, tai labai slėgė. Ir, kas blogiausia, mane vėl ištikdavo krizės. Bet prieš jas būsena būdavo kiek kitokia negu ankščiau. Pirmiausiai spazmai tarsi lanku suverždavo galvą, pradėdavo labai spausti akis, daužytis širdis. Akyse tarsi viskas susiliedavo, tirpdavo rankos ir kojos, galvą dar labiau suspausdavo ir atrodydavo, kad tučtuojau neteksiu sąmonės. Stengdavausi nurimti, atsipalaiduoti, bet dažnai dar blogiau būdavo. Pastebėjau, kad tai dažniausiai ištikdavo viešose vietose – kino teatruose, kavinėse ir pan. Krizių trukmė taip pat būdavo nevienoda. Kartais tai trukdavo kokią minutę, o po kiek laiko vėl pasikartodavo. O kartą kino teatre žiūrint filmą man pasidarė taip bloga, kad gal kokį pusvalandį sėdėjau susirietęs ir galvojau, ar išneš mane iš čia kiti, ar visgi pats išeisiu. Kai tas nelemtas filmas pagaliau baigėsi, kuo ramiausiai išėjau iš teatro ir be jokių problemų pasiekiau namus.
Deja, ne visada ir viskas taip gerai baigdavosi. Kitą kartą panašioje situacijoje pasijutau dar blogiau. Todėl pradėjau vengti viešų vietų, stengdavausi neiti į svečius ir nepriiminėti jų, nes tokiais atvejais man visuomet pasidarydavo blogiau. Pradėjau nešiotis daugybę raminančių tablečių, kad, blogumui užėjus, galėčiau paslapčiomis jas išgerti. Vėliau net įsigijau vienkartinių švirkštų ir raminančių ampulių. Pradėjau bijoti galvos skausmo. Bet kuo labiau stengdavausi apie tai galvoti, tuo labiau skausmas mane kamavo. Paskutiniais mėnesiais tokių labai smarkių krizių buvo tik kelios, bet užtat galvos skausmas pasidarė nuolatinis palydovas. O kai skauda galvą, žinau ir jaučiu, kad gali pasidaryti dar blogiau. Ištisomis savaitėmis dėl šio skausmo tiesiog nieko negalėjau daryti, gulinėjau namie, ir tiek. Būdavo, noriu važiuoti į miestą, bet kol nueinu iki autobuso stotelės, man jau galva plyšta. O kol nuvažiuoju iki miesto, visai blogai pasidaro. Galvą tarsi kas peiliais raižo, akyse baltą rūką tematau, rankos ir kojos dreba, širdis daužosi, kūną drebulys krečia. Tuomet jau nenoriu ir tiesiog fiziškai negaliu ką nors daryti. Tetrokštu vėl sėsti į autobusą, kaip nors sugrįžti namo, prisigerti migdomųjų ir į lovą. Ir taip iki kito karto.

INFORMACIJA SERGANTIEMS

Agorafobija – erdvės, aikščių, plačių gatvių baimė

Šiam sutrikimui būdinga baimė būti ten, kur daug žmonių. Sergantys vengia vietų, iš kurių sunku (hipgėdinga) pabėgti užėjus blogumui ir gauti reikiamą pagalbą.

Sutrikimas n Save & Exit eretas – pasitaiko 1 iš 160 žmonių. Kai kurie žmonės gali baimintis ir kitokių situacijų: savarankiškai pereiti gatvę, likti vieni namuose be kitų, būti pilnose parduotuvėse; stovėti eilėse, naudotis visuomeniniu transportu, būti uždarose patalpose, pavyzdžiui, lifte, tunelyje, teatre, pereiti tiltą, kirptis kirpykloje, valgyti valgykloje, kavinėse ir kt.

Žmonės su šiuo sutrikimu labiausiai baiminasi prarasti savikontrolę, pasiduoti baimei, panikai. Dažniausiai taip ir įvyksta, iš tiesų puolama į paniką. Taip susidaro ydingas ratas. Be to, dažnas agorafobijos palydovas – panikos priepuoliai. Ypač vengiama tų situacijų, vietų, kuriose asmuo buvo išgąsdintas. Dėl labai sunkios sutrikimo formos žmogus visiškai nebeina iš namų.

Hiperventiliacija sunkina priepuolį

Sergant agorafobija, pats svarbiausias veiksnys, dėl kurio negaluojama, yra hiperventiliacija. Tai dažnas arba gilus kvėpavimas, dėl ko atsiranda įvairūs negalavimai, neretai klaidinantys sergantįjį ir gydytoją.

Kvėpavimas yra toks įprastas, kad kvėpuodami apie tai nė negalvojame, jis vyksta savaime, nesąmoningai. Dažnas ir gilus kvėpavimas irgi nesąmoningas. Kokios šio kvėpavimo pasekmės, visiems žinotina. O patikimiausias kvėpavimas, kurio reikėtų mokytis sergant agorafobija, lėtas, tylus (paviršutiniškas). Taisyklingai kvėpuojant turi išnykti visi simptomai.

Kodėl mes kvėpuojame? Kvėpuojant į organizmą patenkantis deguonis per plaučius pakliūva į kraują raumenis. Jo reikia medžiagų apykaitai, kurios dėka išsiskiria energija. Be jos nieko negalėtume veikti. Per medžiagų apykaitą atsipalaidavusi angliarūgštė grįžta į kraują ir iškvepiant išskiriama per plaučius. Taigi kiekvieno ciklo metu (įkvėpimas – iškvėpimas) į organizmą pristatomas deguonis, pašalinama angliarūgštė, palaikomas energijos balansas.

Dažnas kvėpavimas

Kartais mums staiga prireikia daugiau energijos negu paprastai. Pavyzdžiui, pavojaus metu, kai reikia greičiau pereiti per gatvę norint išvengti nelaimės. Tokiu atveju kūnas įsitempia, spartėja žingsnis, mašinai dingus iš akių, žmogus dar kiek laiko dažniau kvėpuoja, yra uždusęs. Tai normalaus, tik padažnėjusio kvėpavimo pavyzdys. Kvėpavimo dažnumas keičiasi savaime, žmogui greitai reaguojant į situaciją. Taigi visada yra energijos sparčiai pereiti gatvę. Ši energija papildoma tankiau kvėpuojant. Tokias akimirkas lydintis išgąstis visai suprantamas ir nedidelis.

Per mažas angliarūgštės kiekis

Nors sergančiajam agorafobija iš tikrųjų niekas negresia ir nereikia papildyti energijos, žmogus pradeda kvėpuoti dažniau nei reikia. Dėl to iškvepiama daugiau angliarūgštės, mažėja jos koncentracija kraujuje. Taigi gali ir nieko neįvykti, tačiau kartais atsiranda kai kurie sutrikimai: sausumas burnoje, dygčiojimai, rankų ir kojų tirpimai, rankų raumenų traukuliai, galvos svaigimas, regėjimas lyg per rūką, nerealumo jausmas, padažnėjąs širdies plakimas, prakaitavimas, kvėpavimo sutrikimas, oro trūkumas, silpnumas; nuojauta, kad žmogus kris, mirties ar išprotėjimo baimė, pykinimas ir kt.

Simptomų baimė

Tokia baimė nėra nepagrįsta, nes negalavimo požymiai labai panašūs į sunkių ligų simptomus. Tačiau agorafobijos atveju paciento tyrimai būna normalūs. Taigi dėl baimės žmogus dažniau kvėpuoja, jo kraujuje sumažėja angliarūgštės, negalavimo simptomai tampa ryškesni. Taip susiformuoja uždaras ratas.

Baimės baimė

Kartais apimtas baimės, žmogus jos ilgai neužmiršta. Galbūt net jaučia nuolatinį neramumą, kad jam kažkas vėl atsitiks, baiminasi pakartotinio priepuolio. Dėl to kvėpavimas dažnėja. Ir priepuolis tokį žmogų iš tikrųjų gali ištikti. Taip žmogus patenka į pastovią baimės ir hiperventiliacijos būseną, yra tarsi surakintas, kartais negali net pajudėti.

Kaip ištrūkti iš šio rato? Sergantis agorafobija turėtų suprasti, kad simptomai gali atsirasti tuomet, kai kraujuje sumažėja angliarūgštės. Kaip ir kas gali papildyti šių dujų kiekį kraujuje? Pirmiausia to galima siekti lėtai ir paviršutiniškai kvėpuojant. Taip darydamas žmogus įkvepia mažiau deguonies. Antra, kiek tai įmanoma, reikėtų kurį laiką sulaikyti kvėpavimą. Deja, tai patarti lengviau nei padaryti, žmogų dažnai apima panika. Patarimas ,kvėpuok lėtai ir paviršutiniškai, tuomet mažai padeda. Belieka griebtis dar vienos priemonės – plastikinio maišelio. Nujausdamas artėjantį priepuolį, pacientas šį maišelį užsideda ant burnos ir nosies. Tik nereikia jo prispausti, kvėpuojant oras turi patekti į maišelį, į kurį rinksis angliarūgštė. Kai įkvėpsite, dujos vėl grįš į plaučius, angliarūgštės padaugės ir išnyks visi simptomai. Kelias minutes taip kvėpuojant ši gudrybė visada padeda.

Pratimas drąsai, įgūdžiams ugdyti. Neturint įgūdžių, stabdyti prasidedantį priepuolį plastikiniu maišeliu nėra lengva. Reikiami įgūdžiai formuojasi atliekant provokacinius mėginius. Atsisėskite, pradėkite giliai ir dažnai kvėpuoti, o pajutę prasidedantį priepuolį, kvėpuokite į plastikinį maišelį. Treniruotė, kuria sukeliate ir sustabdote priepuolį, yra svarbi ištrūkti iš „ydingo rato”. Kai žmogus žino, ką ištikus priepuoliui reikia daryti, nebelieka pagrindo baimintis dėl blogumo ar kitų požymių. Kitas būdas įveikti hiperventiliaciją – mokytis kvėpuoti pilvu, o ne krūtine. Tai irgi padeda išvengti šių priepuolių. Tolydžio, reguliariai atliekant pratimus formuojasi įgūdžiai. Drąsa, patirtis visada padės, jei kartosis sutrikimo požymiai.

Patirtis pamažu mažina hiperventiliacijos požymių baimę. Šiuo gydymo laikotarpiu išmokstama atlikti pratimus. Dažniausiai tai daroma namuose. Ilgainiui atsiranda pasitikėjimas, žmogus drąsiau jaučiasi jį bauginančioje situacijoje. Pirmąsias šešias savaites bauginančių vietų patariama vengti. Svarbu mokėti tvardytis. Minėtam laikotarpiui pasibaigus, žengiamas antras žingsnis. Sudaromas sąrašas tų situacijų, kuriose atsiranda baimės jausmas. Situacijos išvardijamos pagal sunkumo laipsnį. Pavyzdžiui: 1) būti su partneriu namuose, 2) likti vienam namuose, 3) vaikščioti kieme su partneriu, 4) vienam vaikščioti po artimiausią kvartalą, 5) pereiti gatvę Ir grįžti atgal, 6) nueiti į parduotuvę, kai būna mažai žmonių, 7) nueiti į pilną žmonių parduotuvę, stovėti eilėse, 8) vienam sėsti į troleibusą (autobusą), nuvažiuoti iki kitos stotelės, 9) vienam troleibusu (autobusu) nuvažiuoti iki paskutinės stotelės ir iš ten grįžti, 10) vienam nuvažiuoti į kita miestą, aplankyti gimines, draugus ir sugrįžti.

Pagrindinis antrojo etapo tikslas – laipsniškai pratintis prie grėsmingų situacijų, nuo lengvesnių pereiti prie sunkesnių. Taip pamažu, laikydamasis medikų rekomendacijų, įgydamas vis daugiau pasitikėjimo, žmogus galės valdyti panikos priepuolių simptomus ir galiausiai visiškai išsivaduoti iš baimės.

Anoreksija ir bulimija

Anoreksija ir bulimija - [Ligų kodai F50.02; F50.2] Nervinis sutrikimas lemiantis impulsyvaus valgymo epizodus

Depresija

Depresija - [Ligos kodas F32] Priskiriama nuotaikos sutrikimams, skirstoma į vienkartinius ir pasikartojančius epizodus

Paranoidinė šizofrenija

Paranoidinė šizofrenija - [Ligos kodas F20.0] Chroniška šizofrenijos forma dažnai lydima haliucinacijų ir delyro

Potrauminio streso sutrikimas

Potrauminio streso sutrikimas - [Ligos kodas F43.1] Diagnozuojamas potrauminiam stresui užsitęsus daugiau nei mėnesį

AGORAFOBIJA

Agorafobija - [Ligos kodas F40.0] Fobinis nerimo sutrikimas siejamas su neracionalia atvirų susirinkimo vietų baime

Ribinis asmenybės sutrikimas

Ribinis asmenybės sutrikimas - [Ligos kodas F60.3] Emociškai nestabilios, dažnai agresyvios asmenybės sutrikimas

Nerimo sutrikimų klasifikacija

Nerimo sutrikimų klasifikacija - [Pagal TLK-10-AM] Psichikos ir elgesio, fobiniai ir kiti sutrikimai

Obsesinis kompulsinis sutrikimas

Obsesinis kompulsinis sutrikimas - [Ligos kodas F42.8] Apima įvairius kompulsinius ritualus bei obsesinį mastymą