Socialinė fobija

Socialinio nerimo sutrikimas (ang. Social anxiety disorder; SAD)

Naujausiais epidemiologiniais tyrimai įrody­ta, jog socialinė fobija pasireiškia 13,3 proc. įvairaus amžiaus žmonių. Tai trečiasis pagal pa­plitimą psichikos sutrikimas, po psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų ir depresijos. Viešo kalbėjimo ir veiklos baimės yra dažniau­sios.

Socialinė fobija – baimė susijusi su kitų žmonių buvimu.

Socialinė fobija prasideda 11-19 m. amžiaus žmonėms (pradžia po 25 m. labai reta), moterys serga šiek tiek dažniau nei vyrai. Vieni pacientai teigia, kad jų fobija prasidėjo kaip at­sakas į buvusį neigiamą patyrimą, sumišimą. Ki­ti – kad visada turėjo tam tikrą baimę. Negydo­ma socialinė fobija pereina į lėtinę formą ir pati savaime niekada nepranyksta. Sergant nedarbingumas gali būti progresuojantis ir net sunkus. Apie 85 proc. pa­cientų, turinčių šį sutrikimą, patiria akademi­nius ir profesinius sunkumus, negalėdami išlai­kyti socialinių poreikių.

Klinikiniai požymiai

Amerikiečių diagnostikos vadovas DSM-IV socialinę fobiją apibūdina kaip intensyvią, nera­cionalią ir nuolatinę baimę būti atidžiai stebi­mam arba neigiamai kitų įvertintam. Situacija, kurios bijoma, pacientui sukelia staigų nerimą, svyruojantį nuo difuzinės baimės iki pa­nikos. Šis sutrikimas įvertinimas pagal diagnostikos kriterijus, simp­tomų ūmumą, disfunkciją ar bejėgiškumą. So­cialinė fobija gali būti generalizuota, kai pacien­tas bijo daug ar daugumos socialinių sąveikų, gali būti apribota iki vienos ar kelių situaci­jų, tokių, kaip viešas kalbėjimas ar veikla. Ši fobija dar vadinama viešumos baime ir žmonių baime.

Socialinės fobijos diagnostikos kriterijai:

A. Vienos ar daugiau socialinių ar veiklos situa­cijų žymi ir pastovi baimė, kuriose asmuo gali būti stebimas kitų nepažįstamų žmonių. Baimė, kad jis (ji) gali ką nors padaryti taip, kad pajaus pažeminimą ar sutrikimą.
Pastaba. Vaikams turi būti aiškus sugebė­jimas užmegzti amžių atitinkančius sociali­nius santykius su pažįstamais žmonėmis, o nerimas turi atsirasti nepažįstamų bendra­amžių aplinkoje, ne tik bendraujant su suau­gusiaisiais.

B. Patekimas į bijomą socialinę situaciją beveik visada sukelia nerimą, kuris gali būti pana­šus į panikos priepuolį.
Pastaba. Vaikams nerimas gali pasireikšti verkimu, susierzinimo priepuoliu, sustingimu, užsidarymu savyje.

C. Asmuo pripažįsta, jog baimė yra perdėta ir nepagrįsta.
Pastaba. Vaikams šio požymio gali ir nebūti.

D. Asmuo vengia fobinių situacijų arba išgyve­na jas intensyviu nerimu.

E. Vengimo elgesys trukdo darbui, įprastinei socialinei veiklai, santykiams su žmonėmis, sukelia ryškų distresą, jog atsiras baimė.

F. Asmenims iki 18 m. mažiausia sutrikimo trukmė – 6 mėn.

G. Atmesti baimę ar situacijų vengimą dėl vais­tų perdozavimo ar kitų psichikos sutrikimų.

H. Jeigu yra sutrikimų, susijusių su bendra or­ganizmo būkle ar kitų psichikos sutrikimų, baimė, apibrėžta „A” kriterijumi, nesusijusi su jais, pvz., tai nėra baimė, jog atsiskleis su­trikęs valgymas, sergant nervine anoreksija.
Patikslinti, jei: generalizuotas tipas, t.y. jeigu fobijos suda­ro daugelį socialinių situacijų, tai reikėtų pagal­voti apie papildomą diagnozę – vengiančio tipo asmenybės sutrikimą.

Sociofobijos atveju, baimė ir situacijų vengimas formuoja „ydingą ratą, o tai gali smarkiai varginti, sekinti žmogų. Nors pacien­tas paprastai supranta, kad jo baimės yra nepa­grįstos, kiekvienas susidūrimas sukelia fizinį ne­rimo pojūtį (raudonavimą, prakaitavimą) bei susirūpinimą galimu pažeminimu. Tokie susi­dūrimai iškenčiami arba, kas dažniau pasitaiko, jų pradedama vengti.

Reikia pažymėti, jog ne kiekvienas, kuris kenčia nuo socialinės fobijos, atrodo drovus, už­sidaręs ar atvirai nervingas. Simptomai būna la­bai įvairūs. Kai kuriose situacijose pacientas gali ir nepasirodyti neramus, tokiu būdu dar labiau slėpdamas esančią baimę, vengimą, distresą ir bejėgiškumą.

Apie pusę pacientų, kuriems pasireiškia sociofobija, turi ir kitų psichikos, vaistų ar al­koholio vartojimo problemų. Šis sutrikimas be­veik keturis kartus padidina riziką susirgti depresija, be to, nustatyta, jog daugelis pacien­tų, gydomų nuo piktnaudžiavimo psichoakty­viomis medžiagomis, susiduria su socialine fo­bija. Įdomu ir tai, jog beveik 70 proc. visų būklių socialinė fobija yra pirmi­nė ir kiti sutrikimai kyla tik kaip atsakas. Svar­bus dar vienas faktas, – ser­gant socialine fobija ir gretutine liga paskatina suicidines mintis ir bandymus nusižudyti. Todėl ypač rekomenduojama at­kreipti dėmesį į tuos pacientus, kuriems diagno­zuota depresija ar piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis.

Pacientai dažnai vengia savarankiškai išsa­kyti savo baimes. Patikslinti diagnozę galėtų pa­dėti testai, skirti nustatyti socialinę fobiją. Tyri­mai rodo, jog 89 proc. atvejų padeda patikslinti diagnozę, kai klausiama:
• Ar didžiausia jūsų baimė yra atrodyti kvai­lam, sutrikusiam?
• Ar ši baimė skatina jus vengti daryti kažką ar kitiems stebint kalbėtis?
• Ar jūs vengiate veiklos, kurioje esate dėme­sio centre?

Teigiami atsakymai paskatintų išsiaiškinti, ar fobija yra problema, kurią pacientas nori gy­dyti.

Dažniausiai pasitaikančios baimės:

Viešas kalbėjimas ar veikia.
Diskusija mažose grupėse.
Klausimų pateikimas grupėse.
Supažindinimas.
Susitikimas ir kalbėjimas su nepažįstamaisiais.
Buvimas atkakliu.
Buvimas stebimu valgant, rašant ir kt.
Naudojimasis telefonu.
Naudojimasis viešais tualetais.
Bendravimas su „”svarbiais” žmonėmis.
Netiesioginis įvertinimas (pvz., testo darymas).

Socialinės fobijos gydymas

Gydymo planas turėtų būti sudaromas ap­svarsčius visus gydymo būdus ir jų riziką su pa­cientu. Reikėtų atsižvelgti į paciento prioritetus, simptomų ūmumą, sutrikusias funkcijas, komorbidiškumą, ilgalaikio gydymo tikslą. Gydymo algoritmas nėra sukurtas. Ekspertų nurodymu lengvoms ir vidutinio sunkumo socialinėms fo­bijoms gydyti rekomenduojama tik kognityvioji-biheviorinė terapija, vidutinio ir sunkaus laips­nio generalizuotoms socialinėms fobijoms gydyti rekomenduojama kombinuota kognityvioji-bi­heviorinė terapija ir farmakoterapija. Trumpai galima pridėti mažas benzodiazepinų dozes. Su kognityviaja-biheviorine terapija gali būti skiria­ma b-adrenoblokatorių, laipsniško ėjimo į bijo­mas situacijas praktikavimas turėtų būti kiekvie­nam nuo socialinės fobijos gydymam pacientui. Jei liga recidyvuoja, būtina ilgalaikė, kombinuo­ta terapija, atstatomi ir palaikomi pasiekti lai­mėjimai.

Pirmiausia reikia diferencijuoti izoliuotą nuo generalizuotos socialinės fobijos, kadangi pirmajai labiau tinka vaistai „esant reikalui” (paprastai b-adrenoblokatoriai), o generalizuotai – pastovus, mažiausiai 3 mėn. gydymo kur­sas specifiniais antidepresantais. Nors tyrimai buvo atlikti su keletu tos pačios grupės vaistų, pranašumu niekas neišsiskyrė.

Gydant socialinę fobiją, ypač veiksminga kognityvioji-biheviorinė terapija, apimanti simptomų valdymo įgūdžius, socialinių sugebė­jimų lavinimą, laipsnišką ėjimą įbijomą situa­ciją. Tai daugiakomponentė terapija, individu­ali ar grupinė. Tyrimai rodo, kad ji gali padėti 75 proc. pacientų, be to, gydymo rezultatai iš­lieka ilgai ir pabaigus gydymą. Recidyvuoja po gydymo nutraukimo 0-17 proc., o po efektyvios farmakoterapijos nutraukimo – apie 50 proc. T aigi kognityvioji-biheviorinė terapija yra svar­biausia gydant socialines fobijas.

Kognityviosios-biheviorinės terapijos komponentai.
• Nerimo valdymo įgūdžiai.
• Kvėpavimo kontroliavimas, relaksacija ir ki­tos raminančios technikos.
• Socialinių įgūdžių lavinimas. Gali apimti verbalinius ir neverbalinius įgūdžius, kurie palengvina socialinį efektyvumą, pvz., pradėti pokalbį ir jį palaikyti, nevengti akių kontakto bei tinkamai ginti savo teises.
• Kognityvinis restruktūrizavimas.
• Mokymas identifikuoti, mesti iššūkį ir pa­keisti baimės kupiną mąstymą.
• Laipsniškas įžengimas į bijomas situacijas.
• Laipsniškas ėjimas į bijomas situacijas. Taip sumažėja nerimas, kurį jos sukelia.

Efektyvaus gydymo kliūtys.
• Pacientas dėl baimės ar gėdos vengia gydymo?
• Netinkamos apklausos priemonės socialinei fobijai nustatyti.
• Gydomas ne socialinės fobijos sindromas, o specifiniai simptomai (pvz., somatiniai ne­galavimai) ar komorbidinės būklės (depre­sija, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis).
• Neįmanoma specialisto priežiūra.
• Gydytojas ar pacientas nežino apie efektyvų gydymą.
• Pacientas arba gydytojas nuvertina fobiją ar­ba ji laikoma charakteringa ir nekintančia („”pacientas tik drovus”).